Prie tuščių šulinių. 40 dalis

40. Naujas, dar neatrastas pasaulis


Nojus šiek tiek nerimavo, jog samdinių gildijoje jį ir Beatą tuoj pat pasitiks įdėmūs ar net pašaipūs žvilgsniai. Tačiau žmonių pastate buvo tiek daug, jog niekas į juos nekreipė dėmesio. Kiekvienas užsiėmė savo reikalais.
Pirmasis gildijos aukštas priminė Viktorijos laikotarpio banką. Prie ofiso stalų dirbo keli tuzinai uniformuotų vyrų bei moterų, atskirti nuo minios juodomis, dekoratyvinėmis grotomis. Ant akmeninių sienų juodavo plačios skelbimų lentos su įvairiais pranešimais. Dvi laiptų aikštelės vedė į antrą aukštą, iš kur sklido prislopinta muzika ir žmonių šurmulys.
Nojus nedelsdamas atsistojo į trumpiausią eilę ir Beata pasekė jo pavyzdžiu. Dabar mergaitė atrodė atjaunėjusi iki savo tikrojo amžiaus, be jokių ryškesnių išvaizdos pokyčių. Nepaisant to, Nojus netrukus pastebėjo smalsius žvilgsnius, nužiūrinėjančius Beatą nuo galvos iki kojų. Bet kadangi žiūrintieji neketino artintis, grasinti ar kalbinti, netrukus jis susitelkė į aplink sklindančias kalbas. Stengėsi nugirsti ką nors naudingo.
Nojus jau anksčiau atkreipė dėmesį, kad dauguma Nostalgijos liaudies nešiojo vienokius ar kitokius šarvus – pradedant pastorintais gambesonais ir baigiant žėrinčio plieno pilnais komplektais, kuriuos nešiojantys tarškėjo it tušti kibirai. Patys įvairiausi ginklai buvo nešiojami atvirai ir netgi išdidžiai, lyg jų savininkai būtų nusiteikę čia pat stoti į mūšį. Nepaisant viso to, žmonės atrodė daugmaž draugiški ir stengėsi nekibti vienas kitam į gerkles. Kad ir kokiam konfliktui visi jie ruošėsi, pats konfliktas vyko kažkur kitur.
- Gera diena!
Išgirdę balsą, Nojus ir Beata grįžtelėjo atgal. Į jų eilę ką tik atsistojo vyras raitytais ūsais, dėvintis žalvarinę Don Kichoto skrybėlę. Jo storas gambesonas buvo išmargintas raudonais ir mėlynais rombais, iš už plataus odinio diržo kyšojo dviejų durklų rankenos. Vyro veide švytėjo plati šypsena.
- Sveiki, – mandagiai pasisveikino Nojus.
Beata tyliai linktelėjo, neketindama aušinti burnos. Žalvarinės skrybėlės savininkas spoksojo tiesiai į ją ir mergaitė išsyk pasijuto nejaukiai.
- Iš kito miesto atvykote? Matau jus čia pirmą kartą, – lyg niekur nieko prakalbo nepažįstamasis.
- Ne, mes tik neseniai atvykome į Nostalgiją, – pasakė Nojus.
- Tikrai? Visiški naujokai? – Don Kichoto šypsena tapo dar platesnė. – Spėju, ieškote darbo. Gaila, jog čia nieko gero nerasite. Viešieji darbai už skatikus bus geriausia, ką jums pasiūlys.
- O kokie tie viešieji darbai? – neišlaikė Beata.
- Miesto aplinkos tvarkymas, pavyzdžiui. Arba sienų remontas po kokio nors mūšio. Dažniausiai tiesiog įduoda maišus ir pasiunčia gatvės šiukšlių kuopti. Nelinksma, tačiau visi turi kažkur pradėti, tiesa?
Vyras žingtelėjo arčiau, pasilenkė ir sukuždėjo:
- Bet, jei žinote tinkamus žmones, šią dalį galite nesunkiai praleisti. Kadangi judu atrodote visai padorūs jaunuoliai, galiu jums pasiūlyti...
- Ne, ačiū! – nukirto Beata, purtydama galvą.
- B... bet... – sumikčiojo Don Kichotas, – aš dar ne...
- Labai ačiū, tačiau mes jūsų net nepažįstame, – laikėsi savo mergaitė.
- Ak, žinoma! Mano klaida! – vyras išsitiesė kaip styga. – Judu manęs dar nežinote, teisybė. Aš vardu Mateo. Taip mane ir vadinkite – tiesiog Mateo. – Jis atkišo ranką, ketindamas pasisveikinti.
- Ne, – Beata žengė žingsnį atgal.
- N... ne? – sumišęs pakartojo Mateo.
- Ne, nes tu atrodai labai įtartinas. Tavo šypsena įtartina, skrybėlė įtartina ir iš tavo burnos sklinda įtartinas kva...
- Aš Nojus, – pertraukė Beatą Nojus, kratydamas vyro ranką. – Malonu susipažinti. Ir prašau jai atleisti. Mano sesuo, – jis pritildė balsą ir palinko arčiau vyro veido, – patyrė labai nemalonų įvykį, kurio metu vienas iš jos draugų buvo... suvartotas. Jei suprantate, apie ką aš.
Mateo išplėtė akis, beregint supratęs. Jo šypsena dingo ir jis žvilgtelėjo į mergaitę su užuojauta.
- O... tai tikrai... rimta... Man labai gaila. Tikiuosi, niekšas buvo sugautas ir nubaustas?
- Iškeptas žaibiškai, – palinksėjo Nojus. – Mėgino bėgti nuo policijos. Ir po to sesuo nebetiki niekuo, kas šypsosi ar siūlo pagalbą. Taigi, labai neįsižeiskite, bet mudu pradėsime pamažu, kaip ir visi kiti Nostalgijoje.
- Žinoma žinoma! – energingai palinksėjo Mateo. – Kartais naudinga pradėti kaip visi kiti, nuo pat pradžių! O jei apsigalvosite, aš visada...
- Neapsigalvosime, – burbtelėjo nepatenkinta Beata.

- Žinai, galėjai atsisakyti ir nesukeldama karo, – sušnabždėjo mergaitei Nojus.
- Man nepatinka, kaip jis į mane žiūrėjo, – atsikirto ji taip pat tyliai. – O dabar žiūrėk, jo net nebėra. Kokio velnio jis atsistojo į eilę, jei neketino laukti?
Nojus grįžtelėjo. Išties, Mateo jau buvo dingęs. Į jo vietą atsistojo apkūni moteris, kuri dirstelėjo į Nojų šnairai ir net neketino sveikintis.
- Tu per daug patiklus, broliuk, – papurtė galvą Beata.
- Aš stengiuosi būti diplomatiškas, – pataisė ją Nojus. – Patiklumas čia niekuo dėtas.
- Aha, žinau tą žodį, – prunkštelėjo ji. – Ilgas malimas liežuviu, vengiant greito sprendimo, tiesa?
- Gerai, aišku. Kitą kartą, jei nutiks kažkas panašaus, viską paliksiu tau, – pažadėjo Nojus.

***

Netrukus atėjo jų eilė. Už grotelių patogiai įsitaisęs klerkas apdovanojo juos profesionaliai šalta šypsena:
- Sveiki atvykę. Kuo galiu padėti?
- Mums sakė, jog čia galime gauti informacijos ir darbo, – tarė Nojus.
- Pirmą kartą Nostalgijoje? – pasitikslino vyras, žvilgtelėdamas į juos pro dekoratyvinių akinių viršų. Tada parodė į artimiausią skelbimų lentą. – Visi darbo skelbimai iškabinami viešai. Susirandate tai, kas jums tinka, įsidėmite skelbimo numerį. Paties skelbimo rankomis neliečiate ir nukabinti nemėginate, – pabrėžė jis. – Ateinate pas mane ir pasakote numerį. Tada aš nurodau jums adresą ir kontaktinio asmens vardą. Keliaujate į darbo vietą, ten užpildote formą. Atlikę darbą grįžtate čionai, geriausiai sekančią dieną, kai jūsų forma jau bus apdorota. Pasiimate atlyginimą. Ar kažko dar nepaminėjau?..
- O kaip dėl informacijos apie pačią Nostalgiją? – paklausė Nojus.
- Nesupratau? Ką apie Nostalgiją? – nustebo vyras.
- Mes čia pirmą kartą. Dar nieko nežinome apie šią vietą. Ar jūs dalinate kokias nors brošiūras ar lankstinukus naujokams?
- Palaukite... – vyras lėtai pasitaisė dekoratyvinius akinius. – Kai jūs sakote “pirmą kartą”... Ar turite galvoje, jog atvykote čionai nežinodami, kur vykstate? Gal judu ką tik iš Sapnų Sferos?
- Mes Regijoje dar tik pirmą dieną, – patvirtino Nojus.
Vyras žiūrėjo į jį nemirksėdamas.
- Instruktažo metu mums niekas nė žodžiu neužsiminė apie Nostalgiją, – murmtelėjo Beata.
- Žinoma, jog neužsiminė, – klerkas žvilgtelėjo į mergaitę. – Judu neišvengiamai būtumėte radę informaciją bet kurioje viešoje bibliotekoje, ar išgirdę apie Nostalgiją iš draugų. Paprastai naujokai pirmiausiai susipažįsta su Regijos aplinka, praleidžia joje bent keletą mėnesių prieš patekdami čionai. Natūralus įvykių progresas. Jums nieko nesakė, nes nenorėjo sugadinti staigmenos. Man apskritai sunku suprasti, kaip judu radote kelią čionai be jokios pagalbos.
- Mes super protingi, – trūktelėjo pečiais Beata.
- Neabejoju, – vyro balse suskambo lengvo sarkazmo gaidos. – Tokie protingi, kad bibliotekos jums akivaizdžiai nereikalingos. Deja, jums teks apsimesti truputį kvailesniais ir aplankyti bent vieną, nes jokių brošiūrų ar lankstinukų aš neturiu. Nostalgija tiesiog per didelė, kad tilptų į vieną brošiūrą.
- Tikrai? Apie kokį dydį mes kalbame? – paklausė Nojus.
- Beveik tokia pat didelė kaip senoji motušė Žemė, – atsiduso vyras. – O dabar būkite malonūs, grįžkite abu į Regiją ir atlikite namų darbus. Aš negaliu gaišti laiko kalboms apie geografiją, kai už jūsų stovi ieškantys darbo.

***

Beata ketino “atsijungti” ten pat, kur stovėjo, tačiau klerkas kantriai paaiškino, jog pastatų viduje šis veiksmas buvo draudžiamas. Nebent jiems priklausytų visas pastatas. Nieko nepešę ir truputį susigėdę, Nojus ir Beata patraukė link durų.
Kaip tik tuo metu į gildiją žengė ketvertas juodais šarvais pasikausčiusių, šaltaisiais ginklais apsiginklavusių vyrų. Pasikišę šalmus po pažastimis, jie garsiai juokėsi iš ką tik papasakoto anekdoto ir nepastebėjo Beatos savo kelyje. Nes mergaitė, savaime suprantama, buvo daug žemesnė ir kompaktiškesnė.
Beata taip pat nespėjo pasitraukti iš kelio. Susidūrusi su juodų šarvų kalnu ji aiktelėjo ir vos neišsitiesė ant žemės.
Vyras taip pat vos išlaikė pusiausvyrą, stengdamasis įžiūrėti kliūtį pro šarvuotos apykaklės kraštą. Kad matytų geriau, jam teko truputį pasilenkti į priekį.
- Atsiprašau, – pasakė vyras, smalsiai nužiūrinėdamas Beatą nuo galvos iki kojų. – Nepastebėjau. Tu labai maža.
- O tu... – mergaitė jau ketino atsikirsti, tačiau paskutinę akimirką persigalvojo. – Šarvuotas buldozeris su dirbtiniu riterio intelektu ... – sumurmėjo ji pati sau.
- Žmogau, – kumštelėjo “buldozerį” jo bičiulis, – jinai tau šarvus įlenkė.
- Ką? – šis dar labiau palinko į priekį, tačiau šarvuota apykaklė buvo pernelyg atsikišusi ir užstojo vaizdą. – Knisi man protą, prisipažink.
- Ne, rimtai, – paantrino kitas, toks pat šarvuotas vyras. – Tavo juosmens antšarvis įlenktas. Be juokų.
“Buldozeris” akimirką jau ketino išsirengti ir savo akimis apžiūrėti, tačiau nuo įėjimo atsklidus nepatenkintiems šūksniams, jie visi buvo priversti skubiai trauktis iš kelio.
- O ji išties pasirodė kaip rimta kliūtis, kai susidūrėme, – galop pripažino vyras, nužvelgdamas Beatą daug įdėmiau. – Tamsta esi stipri. Gal norėtum į mano komandą? Jei būsi su mumis, tau nereiks ieškoti menkaverčio darbo pirmame aukšte. Galėsi iš karto...
- Ne, ačiū! – pertraukė Beata.
- Ne? – pasikrapštė galvą “buldozeris”. – Tai gal tada galiu tave pavaišinti? Antrame aukšte kaip tik yra nebloga aludė...
- Aš įlenkiau tavo šarvus ir tu mane vaišinsi? – sunėrė rankas mergaitė. – Tikrai ne. Tu per daug įtartinas.
- Tik stengiuosi būti draugiškas, – šiek tiek suirzo vyras. – Gal bent pasakysi savo vardą? Aš vardu Artūras. Visi mane Artūru Kilniuoju vadina. O tu matyt iš kito miesto atvykai, nes matau pirmą kartą.
- Jūs ką, visus šiame mieste mintinai žinote? – neketino patikėti Beata. – Ypač visas dvylikametes?
Artūras trumpai susijuokė.
- Na gerai, gal ir ne visus, – pripažino jis. – Bet netikiu, jog tau dvylika. Tu per stipri, kad būtum dvylikos. Spėju, tau mažiausiai penkiasdešimt, o gal ir net visas šimtas metų. Dirbi kažkurioje gildijoje ir netgi užimi svarbias pareigas, jei jie tau kažkaip gavo papildomus IP. Štai kodėl tu tokia stipri. Atspėjau?
Nojus mintyse paplojo katučių, išgirdęs Artūro žodžius. Tai buvo nuostabi įžvalga į vietinių žmonių mąstymą. Išskyrus vieną akivaizdų trūkumą, kuris netgi Beatai neprasprūdo pro akis.
- Net jei tai būtų tiesa, – išspaudė ji pro sukąstus dantis. – Aš vis tiek atrodau kaip dvylikos, tu... tu, sumautas pedofile!
Tai pasakiusi, ji išbėgo iš gildijos ir be ceremonijų atsijungė nuo Nostalgijos.
Nulydėjęs ją žvilgsniu, Artūras Kilnusis sutrikęs pasikrapštė pakaušį. Ir tik tada prisiminė Nojų.
- Ji juk negali būti dvylikos, tiesa? – paklausė jis Nojaus.
- Kas ten žino, – šis trūktelėjo pečiais, neketindamas tęsti pažinties su šarvuotais vyrais.

Nes išties - kas žino, kuo jie apkaltins Beatą, sužinoję apie jos papildomus septyniolika IP?..