Miškas

Miškas neklausia, kas tu esi.
Jis atpažįsta žingsnį,
ne vardą.

Čia oras tirštesnis,
tarsi kažkas jį laikytų delnuose.
Medžiai stovi ne tam, kad augtų —
jie saugo tylą.

Šviesa krinta lopais,
lyg būtų pavargusi.
Kiekvienas šešėlis
turi savo gylį.

Įeini su mintimis,
išeini su kvapu.
Miškas nieko neatima,
bet kažką pasilieka.

Ir kai už tavęs užsiveria takas,
supranti:
ne tu buvai miške —
miškas buvo tavyje.