Ledinis labirintas

Naktis uždėjo vandeniui stiklo sparnus,
Pakibo vamzdžių olose, lyg balsas be balų.
Grindys saugojo upių senas vingrybes,
Durys – stirnų žingsnius ir snaigių kontūrus.

Langai gėrė naktį, žemė tyliai kvėpavo,
Stogas laikė žvaigždes maldaudamas rytmečio.
Kiekvienas ledinis kristalas – žodis be aido,
Kaip kuosa naktį bemiegė, pamiršusi kelią.

Ir vis dėlto ledas nebuvo tik sustingęs vanduo,
Jis buvo sapnas, susuktas į baltą labirintą,
Kur namai tyliai klausėsi vėjo pasakų,
O žiema šnabždėjo: „Dar ateis pavasaris. “