Dniepras ir mokytoja Kazlauskienė

Mokytoja, mes buvom geresni už Jūsų parašytas charakteristikas.
Mūsų rankos buvo stipresnės ir mūsų širdys plakė tarsi jūros bangos
Mes buvom tušti kaip skaidrus šaltinio  vanduo, nes dar nieko nemylėjom
Tai ant Jūsų, mokytoja,  pečių tupėjo paukščiai.
Mūsų paukščiai dar skrido ties horizonto linija
Matėm tuščią dangų be ateities purvo
Tikėjom, kad lietus nuplauna mintis, o sniegas pranašauja ateitį.
Kada dvidešimt Jūsų mokinių lėtai brido į bekraštį Dnieprą
Niekas negalėjo mūsų sustabdyti
Mūsų nekaustė baimė
Bridom pasitikti upės lyg tai būtų kiekvieno iš mūsų išbandymas
Kodėl mes taip tikėjom jūsų žodžiais ir bridom gilyn?
Mano maudynių guma nutrūko, pajutau lengvumą
Dieve mano, nespėjau sugriebti ir likau tiesiog nuogas
Upės srovė pagavo mano spalvotas maudynes
Visi stebėjo nešamą į bekraštę upę spalvotą skudurą
Bėgau į krantą lydimas visuotinio ir Jūsų, Mokytoja, juoko.