Neperšaunami namai

Namai, kurių neįveikia kulkos, ne iš plytų –
tylos po riksmo, klausymosi,
rankų, kurios laiko griūvantį pasaulį.

Langai – atmintis:
vaikystės dulkės, nuskilęs lėkštės kraštas,
balsai, kurie vakare grįžta pabūti.

Sienos sugeria smūgius –
ne stiprios, o atleidžiančios.
Įtrūkio linija – vardai:
motina, brolis, meilė, kuri išmokė.

Stogas dengtas dangumi,
kartais slysta per žemai,
bet niekada neužgriūva.

Namai – ištikimybė.