Pievos

Pievos ryte kvepia vandeniu ir šienu,
žolė dar šalta, bet jau gyva.
Bitės bunda anksčiau už mintis,
o saulė kyla lėtai, be pareigos.

Gėlės stovi kaip išmokę tylėti,
jų spalvos nesiginčija tarpusavy.
Vėjas pereina per lauką
lyg ranka per plaukus.

Kažkur toliau subilda traktorius,
bet čia dar laikosi ramybė.
Pievos nemoko būti laimingu —
jos tiesiog leidžia pabūti.

Ir kai išeini, nieko nepasiimi,
tik kvapą ant drabužių.
Jis laikosi ilgiau
nei bet kuris žodis.