Prie tuščių šulinių. 39 dalis

Nostalgija


Jiedu praleido kelias valandas ragaudami kiekvieną gėrimą bei dalindamiesi vizijų įspūdžiais. Kol neliko nė vienos pilnos skardinės. O ir pačios skardinės netrukus išnyko be pėdsakų, taip išspręsdamos atliekų problemą. Liko tik Nojus ir Beata, kuri nebeatrodė tokia susirūpinusi savo vieniša egzistencija.
Ne, ji susirūpino visiškai kita problema.
- Ar čia kada nors ateina naktis? – mergaitė žvilgtelėjo į laikrodį telefone, tada į langą, pro kurį vis dar plūdo vidurdienio šviesa.
- Nežinau. O kam tau naktis? – paklausė jis.
- Na... tavo tiesa, – galop linktelėjo ji. – Aš nė kiek nepavargusi, tad tebūnie amžina diena!
- Galbūt jie pritrūko senųjų dievų kaulų, kad sukurtų tikrovišką Saulės sistemą, – paspėliojo Nojus. – Arba diena čia trunka pusę metų.
- Kodėl jie negalėjo panaudoti tikrosios saulės, su visa jos sistema?
- Nežinau. Ronanas siūlė panašiais klausimais kreiptis į Architektų gildiją. Galbūt mums išties reiktų tą padaryti?
- Naujas žygis! – pagyvėjo ji, atsisėsdama daug tiesiau. – Tuo pačiu išsiaiškinsime, kur gauti daugiau tų žalių skardinių! Ir galbūt sutiksime vieną kitą dvylikametį!
Nojus sumirksėjo, pastebėjęs užrašą ant pagalvės, kurią Beata vis dar spaudė glėbyje.

Nostalgija.

“Dauguma užsiėmę su savo nostalgijomis. Turėjai pastebėti, jei lankei savo kaimynus. Retas kuris atidaro duris, tiesa? ” – prisiminė Nojus Ronano žodžius.
Taip pat ir Audrė Devero. Ji irgi kažką prasitarė apie viešų sapnų prieigas.
Vieši sapnai. Pagalvė. Nostalgija...

- Kodėl tu šitaip spoksai? – nejaukiai pasimuistė Beata.
- Šios pagalvės... – Nojus siektelėjo sau už nugaros, ieškodamas antrosios. – Lygiai tokios pat yra ir mano bute.
- Ir ką?
- Kam jie pridėjo pagalves, jei mums visiškai nereikia miego? – jis paglamžė rankose savo nutvertą, ieškodamas kokios nors etiketės su informacija. – Ir ant visų jų tas pats užrašas. Ir aš tikrai girdėjau, kaip keli žmonės užsiminė apie “nostalgiją”, tarsi tai būtų ne šiaip žodis, o kažkokia vieta, ar kažkas panašaus...
Beata įtariai žvilgtelėjo į savo pagalvę, vis dar neketindama ją paleisti.
- Tu manai, jog čia ne šiaip pagalvė, o kažkoks įrenginys?
- Regijoje jie taupo kiekvieną resursą. Tikrai nešvaistytų jų daiktams, kurių mes galbūt niekada nepanaudosime. Nebent...
Nojus numetė pagalvę ant kilimo, tada išsitiesė ant grindų visu ilgiu, padėdamas galvą ant pagalvės.
- Jei man atsitiks kas nors keisto, skambink Alicijai, – perspėjo Beatą. – Bet ne anksčiau kaip po penkių minučių.

* * *
Iš pradžių nenutiko nieko keisto. Nojus žiūrėjo į lubas, jausdamas pagalvės bei kilimo minkštumą. Skaičiuodamas sekundes ir svarstydamas, ar tik nereikės jam užmigti, kaip tada, Sapnų Sferoje.
Jis užmerkė akis ir pamėgino atsipalaiduoti. Suskaičiavo iki dešimties.
Nieko.
Tada pamėgino mintyse ištarti pavadinimą. Nostalgija.
- Ei! – išgirdo prislopintą Beatos aiktelėjimą.

Po akimirkos Nojus nebejuto savo kūno, tik regėjo neaprėpiamą baltą erdvę, kurioje buvo sustingęs programos meniu:

* Registruoti naują vartotoją
* Protokolai
* Išeiti

Taigi, jis neklydo. Tai išties buvo įrenginys. Ar durys į dar vieną Regijos sluoksnį. Apie kurį nei Everestas, nei Alicija kažkodėl nepanoro užsiminti, kai informavo juodu. Gal paliko šią paslaptį kaip mažą siurprizą?..
Nojus kelias akimirkas uždelsė, tada pasirinko “išeiti”.

- Tau viskas gerai? – paklausė jo gerokai sunerimusi Beata, kuri dabar klūpėjo ant grindų, vos per žingsnį. – Tu... tu visas susitraukei į tašką ir išnykai toje pagalvėje!
- Tikrai? – nusistebėjo Nojus. – Na, nesvarbu. Man viskas okėj. Klausyk, dėk savo pagalvę ant grindų ir gulkis kaip aš. Bus geriau, jei apžiūrėsime tą Nostalgiją abu iš karto.
- Tu kažką matei?
- Dar ne. Tačiau maždaug nujaučiu, kas tai yra. Turėtų būti įdomu.
Beata vis dar dvejojo, tačiau pastebėjusi Nojaus entuziazmą netruko apsispręsti.
- Kai patogiai atsigulsi, užmerk akis ir pašauk “Nostalgiją” mintyse, – patarė Nojus. – Jei žaidei bent vieną kompiuterinį žaidimą, žinosi, ką reikia daryti toliau.

* * *
Grįžęs į Nostalgijos meniu, jis pasirinko pirmą punktą. Šis išsiskleidė į daug išsamesnį, atpažįstamą iš daugybės kompiuterinių žaidimų. Su jo paties nuotrauka.

Vardas: Nojus
Titulas: -
Amžius: 77
Lytis: vyr.

* Keisti duomenis
* Keisti išvaizdą
* Pradėti kelionę

Išvydęs nurodytus metus, Nojus ketino suraukti antakius, tačiau šioje vietoje jis neturėjo nei antakių, nei kaktos, kurią būtų galima suraukti.
Gal programa įvertino jo metus pagal IP skaičių?..
Išleidęs nematerialų atodūsį, jis pasirinko keisti duomenis ir sumažino metų skaičių iki teisingų dvidešimt šešerių.
Keisti išvaizdą... Nojus kol kas neketino liesti šio punkto. Jo senoji išvaizda jį visiškai tenkino. O jei ko nors netenkino – ne jo problemos.
Ryžtingai spustelėjo pradėti kelionę.

Kad ir koks kompiuteris buvo įmontuotas į pagalvę, jis negaišo nė akimirkos apdorodamas duomenis. Mirksnis – ir aplinka skaisčiai nušvito, paskandindama Nojų spalvose ir gatvės triukšme.

Jis pasijuto bestovįs vidury plačios, akmenimis grįstos miesto aikštės, aplink kurią plūdo minios pačių įvairiausių žmonių. Žmonių, apsirengusių pačiais įvairiausiais rūbais, kokius tik pajėgtų sugalvoti teatro kostiumų kūrėjas. Nuo plačiai pūstų sijonų ir juokingų batų riestais galais, iki rūsčiai atrodančių šarvų, glotniai dengiančių net ir nepadoriausias kūno vietas.

Apstulbintas žmonių gausybės, Nojus lėtai apsidairė, nedrįsdamas judintis iš vietos. Ir netrukus buvo grubiai stumtelėtas:
- Ach!.. Žmogau, ar tu čia pirmą kartą? Skaityk kas parašyta!
- Ką? – Nojus sužiuro į pusamžę moterį, apsirengusią pačios tikriausios raganos kostiumu. Kuri atsirado lyg iš niekur.
Ji kritiškai nužvelgė Nojų nuo galvos iki kojų, tada jos veidas sušvelnėjo.
- Tai tu tikrai naujokas. – Ji stvėrė Nojų už rankos, tempdama jį šalin nuo aikštės centro. – Žiūrėk po kojomis. Aiškiai nurodyta nestovėti vietoje ir neužimti erdvės naujai atvykstantiems. Nebent tyčia ieškai problemų.
Tempiamas šalin Nojus spėjo dirstelėti žemyn, kur ant grindinio buvo išpieštos baltos rodyklės su užrašais “Dėmesio! Nedelsdami palikite atvykimo zoną! ”
- Paprastai ji yra skirta naujokams, nes tokie senbuviai kaip aš paprastai tęsiame nuo paskutinės paliktos vietos, – paaiškino ragana. – Nebent ta paskutinė vieta tampa tokia sušikta, kaip maniškė, cha cha!..
- Ar čia... kažkoks žaidimas? – Nojus dairėsi po viduramžių miestą, gerokai apstulbintas vaizdo.
- Jei ir žaidimas, tai labai rimtas, – kumštelėjo jį moteris. – Sveikas atvykęs į Nostalgiją, vaikine. Kai kam tai žaidimas. Kitiems – labai rimta realybė. Man reikia bėgti savo reikalais, neturiu laiko vaidinti gidą. O tu žiūrėk, nenumirk iš alkio!
Susikvatojusi iš savo pačios žodžių, ragana apsisuko ant kulno ir netrukus dingo minioje.
Šitaip pavestas ir pamestas, Nojus pirmiausiai įsitikino, jog vėl nepasimaišys jokiam praeiviui ar vežimui ant kelio. Tada jis apsidairė Beatos. Jei ragana jo neišdūrė, mergaitė turėjo atsirasti ten pat, kur ir jis.

Pirmiesiems įspūdžiams šiek tiek susigulėjus, Nojus pagaliau pajuto ir kitus skirtumus. Visų pirma, jo kūnas atrodė daug sunkesnis ir nerangesnis. Tarsi įgijęs papildomą masę. Ar įgijęs masę apskritai.
Antra – jis pajuto nežymų alkį. Jausmas buvo ypač netikėtas ir netgi truputį nemalonus. Beveik pamirštas.
Kaip ir šilumos bei šalčio pojūtis. Šis viduramžių miestas tiesiog spinduliavo vidurdienio kaitrą kiekvienu savo akmeniu. Nojus netrukus pajuto kakta žliaugiantį prakaitą, kuris taip pat nepasirodė malonus... tačiau privertė jį pasijusti gyvesniu nei prieš tai.
Jis pagaliau pradėjo suvokti, kodėl ši vieta buvo vadinama Nostalgija.
Ir kodėl Venecija atrodė tokia apleista. Dauguma Regijos gyventojų buvo susirinkę čia, patirti alkio, kaitros ir kitų seniai pamirštų pojūčių. Pasijusti tokiais pat gyvais, kaip prieš savo mirtį.

- Tai štai kur tu! – Nojų stvėrė už rankos. -  Jau maniau, vėl dingai kaip į vandenį pats sau vienas!
Jis sumirksėjo nustebęs. Prieš jį stovėjo beveik nepažįstama, jauna moteris. Beveik, nes jos akių ir plaukų spalva panašėjo į Beatos, veido bruožai irgi atrodė panašūs... tačiau ši moteris atrodė bent dešimčia metų vyresnė. Ir daug daug piktesnė.
- Beata?..
- Nedrįsk išbėgti vienas, gerai? – subarė Nojų gerokai vyresnė Beatos versija, įsitvėrusi Nojaus lyg gelbėjimosi rato. – Nes čia tiek daug žmonių! Ir visi lyg iš cirko ar teatro pabėgę...

Kam tu pasikeitei išvaizdą, jei vis tiek elgiesi kaip vaikas? – tyliai nusistebėjo Nojus.
Tačiau neišdrįso paklausti to garsiai. Ši mergina su devyniolika IP veikiausiai iškarštų jo kailį ir net nesušiltų.

* * *

- Kas čia per vieta? – murmėjo Beata, dairydamasi į gatvėmis plūstančius žmones. Kurių buvo daugiau nei bet kurioje Venecijos gatvėje.
Ji ir Nojus buvo pasitraukę į lauko kavinės užuoglaudą. Pati kavinė buvo įkurta dviejų aukštų akmeniniame pastate ypač aukštais pamatais. Tad netgi pirmas aukštas turėjo nuosavą balkoną, pakibusį virš gatvės.
- Akivaizdu, jog Nostalgija, – atsakė Nojus, kuris šiuo metu žinojo ne ką daugiau už Beatą. – Spėju, tai dar vienas Regijos sluoksnis. Su papildomomis taisyklėmis, įgalinančiomis mus jausti alkį, karštį ir dar nežinia ką.  Galbūt net mirtinai nukraujuoti.

Prie judviejų prisiartino padavėja su plačia prijuoste ir dar platesne iškirpte, kurią Nojus pastebėjo net ir nesistengdamas. Regis, Nostalgija kažkokiu būdu sugebėjo sugrąžinti jo hormonų pusiausvyrą.
- Judu abu be jokios abejonės naujokai, – moteris įrėmė rankas į šonus, nužvelgdama juos su kreiva šypsena. – Spėju, pinigų taip pat neturite.
- Oho. Pinigai pagaliau pradėjo egzistuoti? – kilstelėjo antakį Nojus.
Moteris nusikvatojo.
- Čia, Nostalgijoje? Be abejo. Taip pat ir visi kiti egzistenciniai sunkumai, kad gyvenimas nepasirodytų it pasakoje. Judu alkani?
- Ir be pinigų, – priminė jai Nojus. – Taip pat be informacijos, kuri mums nepakenktų.
- Galiu padėti tik su maistu, kaip pirmą kartą atvykusiems. Informaciją gausite samdinių gildijoje, kitapus atvykimo aikštės. Ten pat jums parūpins paties prasčiausio darbo už grašius.  O jei tingite dirbti ar kęsti tikro gyvenimo kančias – visada galite grįžti į Regiją žiūrėti televizoriaus, ar tyrinėti paties Srauto.
- Žiauru, – nusišypsojo jai Nojus. – Ir ačiū.
- Vadink mane Kleopatra, – išdidžiai atkišo krūtinę padavėja. – Judu vaikai atrodot visai rimti. Atnešiu jums šį bei tą užkąsti, bet daugiau malonių šioje užeigoje nesitikėkite. O jei pamatysiu gatvėje elgetaujančius – atrasiu, kas jums kailį iškarš. Supratote?
- Jokio elgetavimo. Aišku, – linktelėjo Nojus.
- Tu man patinki. O tu... – Kleopatra dirstelėjo į Beatą. – Tu panaši į tokią, kuri valandą praleido koreguodama savo išvaizdą.
- T... tik dešimt minučių! – pataisė moterį pasipiktinusi Beata. Tačiau padavėja jau tolo atnešti užkandos, nekreipdama dėmesio į mergaitės protestą. – Kodėl ji šitaip pasakė? Ar su mano veidu kažkas negerai?
- Viskas gerai su veidu, – atsiliepė Nojus. – Ji tikriausiai pastebėjo, jog tavo elgesys nedera prie išvaizdos.
- Ką aš tokio padariau?
- Tą sunku paaiškinti žodžiais, – numykė jis. – Bet žmonės greičiausiai jaučia, jog prieš juos – dvylikametė, kuri stengiasi suvaidinti gerokai vyresnę. Kažkas panašaus.
- Nuostabu, – bambėjo Beata. – Kam aš iš viso stengiausi?
- Kad pasirodytum pranašesnė už visus kitus dvylikamečius? – paspėliojo Nojus.
Sulig jo žodžiais mergaitė sustingo it statula, spoksodama į jį išgąstingu žvilgsniu.
- O ne, ką aš padariau! – aiktelėjo ji. – Mano būsimi draugai...
“Ir visi suvaikėję vyrai, kurie susižavės jos dabartine išvaizda”, pagalvojo Nojus. “Šitie bus dar didesnė problema. ”
- Gal nori grįžti atgal ir pamėginti iš naujo? – pasiūlė jis.