Ištrūkti iš tamsos. 33 Skyrius

Stipriai pliaupent lietui, atvykęs ryte į nurodytą vietą keletą minučių prieš devynias, Čezas išvydo tris apleistus, aptręšusius pastatus ir pradėjo galvoti, kad reikia perskambinti arba išvažiuoti iš šios, Dievo labai stipriai apleistos, vietos. Praėjęs pro aukštą, nešienautą žolę iki sukiužusio namelio, kuriame kadaise gal kas ir gyveno, pamatė į krūvą sumestus negyvus balandžius. Čezui pradėjo kilti įtarimų dėl šios keistos vietos. Viltį apie gyvastį teikė prie didžiojo angaro stovintis juodas furgonas, kuris iškart krito jam į akis. Jis bandė kratyti savo atmintį, bet niekaip negalėjo prisiminti, kur yra jį matęs.

Sveiki! Ar kas nors čia yra? – riktelėjo jis, tačiau niekas neatsakė. Čezas priėjo prie namelio durų ir pamanė, kad belstis į duris tikrai neverta, nes galbūt jame tik laukinės pelės ir tegyvena. Staiga jam už nugaros esančiame surūdijusia skarda apkaltame angare pasigirdo bildesys ir atsidarė mažosios durys, pro kurias išlindo ką tik į kelnes įšokęs Haris. Jis organine ranka persibraukė savo ištinusį nuo miego veidą. Čezas žvilgtelėjo į barzda apžėlusį, damblotą diedą, kurio galva buvo ištatuiruota ir iš kurios stūksojo implantuoti spygliai. Akimirka tylos. Špicenbauveris žvilgtelėjo į naują darbuotoją maniakišku žvilgsniu, lyg grobuonis į savo grobį, o Čezas jau norėjo tučtuojau nešdintis, kai iš atminties gelmių išlindo prisiminimas su šalia stovinčiu furgonu, matytu vaizdo įraše prie banko.

„Koks dar gali būti projektas, priešais mane stovi iškrypėlis satanistas…“ – sumetė mintyse Čezas.

Tuo tarpu Špicenbauveris, neprataręs nė žodžio, holograminiame bioninės rankos ekrane aktyvavo „MTL“, ir Čezas tapo nauju Hario vergu.

–Prieik, – liepė Haris naujajai aukai. – Kiek žmonių žino, kad esi čia?

–Nė vienas.

–Tobula. Eik paskui mane.

Špicenbauveris nuvedė Čezą į angarą bei užrakino narve. Tuo tarpu ant stalo vis dar gulėjo Netas, kuris, kai tik pirma karta atsibudo iš dirbtinai sukeltos komos, išsyk atjungė garso sistemą, todėl Haris, bandydamas jį užzombinti, pamanė, kad nuo patirtų smūgių iš jo liko tik daržovė ir iš jo jokios naudos daugiau nebeišpeš. Haris tik dėl savo keistumo ar tingėjimo vis dar neatsikratė galvakoju ir paliko jį gulėti ant stalo. Špicas, pasikrapštęs niežtintį viršugalvį, išėjo lauk ir plačiai atidarė didžiąsias angaro duris, pro kurias įvažiavo su furgonu ir sustojo ties darbastaliu, stūksančiu šalia narvo. Prisidegęs savo tabako pusryčius, sukeliančius plaučių vėžį, atidarė šonines furgono duris ir akimirksniu pradėjo iškrovinėti įrangą, skirtą didžiojo „MTL“ gamybai. Pradžioje Haris planavo „MTL“ gaminti Vėjo Gaivumos gatvėje, tačiau nuvykęs ten tik pasiėmė „Saiber Psicho“ robotinį kūną ir grįžo atgal. Nežinia, kiek laiko gali užtrukti darbų eiga, o ir smalsūs kaimynai nieko nepraleis pro akis, todėl Špicas tvirtai apsisprendė dėl „MTL“ konstravimo fermoje. Praktiškai išbandys naująjį prietaisą jau Vėjo Gaivumos gatvėje. Paplušėjęs pusvalandį, Haris atidarė vairuotojo dureles, pasiimdamas iš ten skardinę apelsinų skonio gazuoto gėrimo. Sykiu, viską ištuštindamas, bionine ranka sulamdė skardinę ir sviedė ją sau per petį. Jis nusprendė šį kartą nebūti toks žiaurus kaip su Stouniu ir trumpam atjungė zombinimą nuo Čezo.

– Kas per velnias! – suriko atjungtas nuo „MTL“ Čezas, dairydamasis aplink ir spardydamas grotas.

–Nurimk!

–Ką tu man padarei!

–Jeigu nori gyventi, tada nusiramink. Susitarėme? Kitaip aš galiu padaryti taip, kaip aniems šūdžiams banke. Juk matei? – pikdžiugiškai nusijuokė Haris ir tęsė toliau. – Visas pasaulis turėjo matyti mano šedevrą. Tai buvo labai meniška!!!

Supratęs, kad papuolė į nepavydėtiną situaciją, Čezas atsisėdo ant žemės, atremdamas nugarą į grotas.

– Aš nemelavau dėl projekto. Tu jame dalyvausi, tik jis bus kiek kitoks.

– Vadinasi, tai tiesa… Tai tu mieste panaudojai psichotroninį ginklą?

– Kiek pasismaginau. Kas čia tokio? – su pasimėgavimu pasakė Špicenbauveris, atsisėdęs ant stalo šalimais Neto.

– Tai ką aš čia darysiu? Būsiu tavo asmeninio cirko artistas?

– Ne, nusmurgėli dažytais žaliais plaukais, tu negali būti cirko artistas. Būti artistu reikia turėti talentą. Tu konstruosi man „MTL“ įrenginius tol, kol tau iškeps smegenys, o tada pakeisiu tave kitu nevykėliu.

– Taip paprastai iš oro aš nepagaminsiu to tavo „MTL“!

– Kai vėl tave užzombinsiu, į tavo smegeninę atsiųsiu visą reikalingą informaciją, kaip reikia konstruoti įrenginį, ir tu nedvejodamas pradėsi. Tai yra geriausia, ką galėjau sukurti per visą savo gyvenimą. Tau tai gal bus sunku suvokti, bet per ilgus tyrinėjimų metus ir per daugybę anapilin paleistų pacientų aš… aš viską atradau. Visi baltus chalatus dėvintys žiurkėnai tik ir klykia apie žmonių sąmonės nulaužimo neįmanomumą. Tačiau aš tai padariau, aptikdamas smegenų skleidžiamus dažnius!!! Va kur slypėjo visa paslaptis! Kiekvienas žmogus skleidžia juos vis skirtingu dažniu. Telieka nuskaityti signalą ir prisijungti prie jo smegenyse esančios dalies ten, kur užgimsta mintis, bei paleisti savo daug stipresnį signalą. Tada individas pašalinį, daug stipresnį signalą priima kaip savo. Štai čia ir yra didysis smegenų nulaužimas. Girdi, šūdžiau! Supratai ką nors?!!! – apimtas didybės manijos šaukė Haris, įsivaizduodamas save aukščiau visatos kūrėjo.

–Tu esi išprotėjęs išsigimėlis! – tai pasakydamas Čezas spjovė tiesiai į savo priešą.

– Atsiimsi kaip reta, šūdo gabale! – įniršo Špicenbauveris, valydamas nuo džinsų skreplį.

–Mirk, išsigimėli! – vos spėjo surikti Čezas ir vėl buvo užzombintas.

Haris, išmaukęs dar vieną skardinę gazuoto gėrimo ir surūkęs cigaretę, „instaliavo“ į Čezą „MTL“ gamybai reikalingus brėžinius. Įsitikinęs, kad jo naujas vergas yra pilnai užzombintas, išleido jį iš narvo ir pusvalandį stebėjo, kaip uoliai darbuojasi Čezas, gamindamas naująjį, daug sudėtingesnį ir visais parametrais pranašesnį už ankstesnius žmonių smegenų dažnio skaitytuvus/siųstuvus. Norėdamas kuo greičiau pamatyti pagamintą produktą, Haris pagreitino Čezo darbo greitį keturiasdešimčia procentų.

– Tiek turėtų pakakti, kad neištiktų Stounio likimas, – burbtelėjo sau po nosimi jis ir toliau stebėjo dar greičiau dirbantį nelaimėlį.

Nusibodus stebėti iš pašalies žvelgiant neįdomų darbą, Špicenbauveris sėdo į furgoną ir nuvyko į miestą pavalgyti bei nupirkti dar daugiau naujų elektronikos prietaisų gamybai.

Už gerų penkių valandų grįžęs atgal į fermą, Haris rado vienoje vietoje stovintį ir trūkčiojantį Čezą.

– Velnias, viskas per tą godumą. Vėl prarastas vergas, – kaltino jis save.

Ištikusią bėdą Špicenbauveris greitai išsprendė, grąžinęs Čezą į normalų greitį. Išsigandęs, kad vėl reikės dėti pastangas naujo zombio suradimui, Haris sulėtino jį dvidešimčia procentų ir pagalvojo, kad rezultatai vis vien turėtų pranokti visus lūkesčius. Kol nemokama darbo jėga konstravo „MTL“, jis iškrovė naujus komponentus, karts nuo karto paniurzgėdamas ant savęs, kad neturi bent keleto zombių ar visos jų armijos, kuri galėtų jam vergauti ištisą parą.

-Kai baigsi konstruoti, atsistok šalia įrenginio ir pradėk garsiai ploti rankomis. Davęs nurodymą, Haris prigulė nusnausti ant čiužinio, kuriame jau savo mini kolonijas įrenginėjo smulkūs, įvairiausi, šioje fermoje gyvenantys sutvėrimai. Iš dalies gal ir neblogai senam apkiautėliui, nes tokioje situacijoje, nuo jo seną odą turėtų nuvalgyti gausios mikropasaulio pajėgos, palikdamos proporcingas išmatų krūvas ant jo gerokai apleisto kūno. Tokiu atveju žurnalistui paklausus, kas jam labiausiai šiame gyvenime nepatinka, Hariui tektų, iš nepasitenkinimo raukant veidą, pasakyti, kad būti mikropasaulio išsituštinimo vieta nėra pats maloniausias dalykas.

-Aa... – prabudo išsigandęs Špicenbauveris nuo Čezo garsaus plojimo.

– Geras nusmurgėlis! Tuoj pažiūrėsime, ar esi vertas toliau gyventi. Haris, patrynęs savo prakaitu dvokentį veidą, priėjo prie naujutėlio „MTL“, kuris buvo dydžiu ir forma panašus į įprastą buitinį šaldytuvą. Įrenginys neturėjo dengiamojo apsauginio korpuso, todėl matėsi laidų pluoštai, mikroschemos, aušinimo ventiliatoriai. Jis buvo toks sužavėtas naujuoju MTL, rodos, tuoj ims ir pradės darytis asmenukes su juo ir, paredagavęs kompiuterinėmis programomis, pradės jas įkelinėti į internetą. Atslūgus džiaugsmo bangai, jis nusiuntė Čezą atgal į narvą ir ėmėsi paskutinės užduoties, operacinės sistemos instaliavimo. Tai užtruko maždaug valandą laiko, nes keletą kartų teko perinstaliuoti viską iš naujo. Jis jau norėjo duoti užduotį naujajam zombiui, bet persigalvojo. Tiesiog pagalvojo, kad geriau Čezas sėdi narve, paveiktas „MTL“, ir negadina jam nuotaikos.

-Na, štai! Stebuklingoji akimirka! – garsiai ištarė Špicenbauveris, iškėlęs rankas ir užvertęs galvą viršun į žvaigždėtą nakties dangų, kuris matėsi pro milžinišką kiaurymę angaro lubose. Taip porą akimirkų pakaifavęs, jis atsirėmė nugara į MTL ir, atidaręs bioninės rankos kompiuteryje esančią užrašų knygelę, holograminiame ekrane pažymėjo:

<<Du tūkstančiai keturiasdešimtųjų liepos septynioliktosios naktis. Tiksliau, dvi valandos trisdešimt dvi minutės. Aš stoviu priešais naujausios kartos „MTL“ įrenginį, gebantį nuskaityti žmonių smegenų skleidžiamus signalus dešimties kilometrų spinduliu. Įgyvendintas didžiosios svajonės mažasis etapas. Aš tuoj įjungsiu įrenginį patikrinimui. Esu be galo laimingas!!! >>

Pakrikusio proto genijui nebuvo net menkiausios minties apie taikaus įrenginio panaudojimą. Aktyvavęs paiešką, Haris dar labiau apsidžiaugė, kai pamatė „MTL“ veikiant dešimties kilometrų spinduliu. Jis nieko nelaukęs pats įkrovė jį į furgoną ir išskubėjo į vėjo gaivumos gatvėje esantį namą, įvykdyti žmonijos istorijoje precedento neturinčio teroro akto. Hariui palikus fermos teritoriją, netikėtai atsijungė „MTL“, kontroliavęs Čezą. Matyt, pamišėlis ant tiek buvo sutelkęs dėmesį į naujajį MTL, jog visai pamiršo apie zombį darbininką ir jo kontrolę. Kompiuterių genijus, atgavęs sąmonę, pajuto, jog viso kūno raumenis maudė stiprus skausmas. O galva rodos buvo įkišta į spaustuvus. Nuo tokio pojūčio jis norėjo vemti. Atmintyje iškilo prisiminimas, kaip jis apspjovė Špicenbauverį ir jo pykčio perkreiptą veidą.

Čezo burna buvo visai išdžiūvusi, net lūpų kampai suskeldėjo. Jo didžiai nuostabai, jis šalia savęs rado tris gazuoto gėrimo skardines bei popieriniame maišelyje esantį didžiulį burgerį. Atsidaręs skardinę, jis godžiai išmaukė ją iki galo. Po akimirkos pajuto visą kūną išmušantį prakaitą. Nesibodėdamas palikto maisto, Čezas išsyk įnyko valgyti burgerį. Staiga jį išgąsdino Neto balsas, privertęs krūptelėti:

– Na, ką, ir tu pakliuvai? Mačiau, uoliai darbavaisi. Čezas pagalvojo, kad tai ne kas kita, kaip dar vienas Špicenbauverio išsidirbinėjimas iš savo aukų.

– Kas tau darbo, psicho gabale! – grubiai atšovė ir toliau įnyko valgyti burgerį.

– Haris mane įkalino čionais, kaip ir tave. Tik, skirtingai nei tu, aš priverstinai nesidarbavau, nes fiziškai to daryti negalėjau. Matydamas visą tavęs išnaudojimo procesą supratau, kad jis naudoja psichotroninį ginklą ar kažką panašaus.

– Turi planą, kaip iš čia pasprukti, motociklininko šalme?

– Aš esu galvakojis vardu Netas ir tiksliai žinau, kad po trisdešimt septynių valandų man bus šakės, nes baigsis man gyvybę palaikantis sintetinis biologinis tirpalas.

Čezas, baigęs kramtyti sprangų maistą, atsidarė antrąją skardinę gazuoto gėrimo ir, atsigėręs gėrimo, paklausė:

– Tai tu esi galvakojis? Čia anie, kur dažniausiai gyvena miesto nuotekų sistemose? Aš vardu Čezas. Pirmą sykį gyvenime man tikrai nėra malonu pažindintis dėl esamos padėties, – jis ironiškai šyptelėjo ir kilstelėjo skardinę, pasveikindamas Netą.

– Ne visi mes gyvename taip prastai, – kiek įsižeidęs atsakė Netas.

– O kaip dėl šių robotų? Ar negali prie jų prisijungti?

– Deja, Haris sugadino mano ryšio plokštę, todėl šansų prie jų prisijungti tikrai neturiu. Antraip, valdydamas šiuos žaislus, sutraiškyčiau jo makaulę išsyk, jį pamatęs. Jie yra jau anapilin iškeliavusių mano kolegų darbiniai kostiumai.

– Kiek ilgai šis niekšas tave laiko pagrobęs?

– Apie savaitę... Įdomūs dalykėliai čia vyksta.

– Kokie?

– Vieną naktį su mini skraidančia lėkšte pro šį kiaurą stogą įskrido pilkieji žmogeliukai ir pasiėmė pas save miegantį Harį.

–Į neblogą vietelę papuolėme, Netai, – Čezas nusivylusiai atsiduso ir sviedė tuščią gėrimo skardinę pro grotas.

Tuo tarpu, maždaug praėjus pusantros valandos nuo to laiko, kai paliko fermą, Špicenbauveris, įvairavęs furgoną į garažą, įškrovė „MTL“ įrangą ir nuėjo į virtuvę pasiimti šalto alaus. Atidaręs šaldytuvą, jis rado dvi pakuotes po šešis butelius alkoholio gėrimo. Haris, pažvelgęs pro langą, pamatė kaip visad apmirusį kvartalą. Ko norėti, nebuvo dar net keturių ryto. Jis pagalvojo, kad yra labai anksti pradėti savo niekšiškas linksmybes, todėl „MTL“ įrenginį atstūmė į svetainę ir, išsidrėbęs ant sofos, atsidarė butelį alaus ėmė jį maukti. Nepraėjus nei porai minučių, Haris atsidarė dar vieną alaus butelį ir, neišgėręs jo iki galo, užmigo, atsidurdamas keistame sapne:

Jis kybojo ore virš Sidabro miesto. Jam nuostabą kėlė tai, jog visus pastatus ir kitus objektus mieste supo įvairiausių dydžių bei spalvų energetiniai laukai. Špicenbauveris pažvelgė žemyn į patį ryškiausią, geltonos spalvos pulsuojantį energetinį lauką, apimantį trečdalį Sidabro miesto. Nuo šio milžiniško energetinio lauko į viršų, aukščiau jo, driekėsi žaibus primenančios gijos, kuriomis tekėjo Hariui nežinoma materija. Suvokdamas, kad minties galios dėka galįs laisvai skrieti erdve, jis pradėjo sekti, kur link tos energetinės gijos veda. Taip jis pakilo virš Žemės atmosferos ir išvydo dvi gigantiškas skraidančias lėkštes. Špicenbauveris, toliau smalsumo vedamas, prisilietė prie vienos gijos ir pajuto, kad jomis teka žmogiškoji psichinė energija.

– Jie mus apgaudinėja, – tarė jis ir nuskriejo į skraidančios lėkštės vidų.

Hario nuostabai, skraidančioje lėkštėje darbavęsi pilkieji ateiviai jo nematė, todėl jis galėjo laisvai stebėti, kur keliauja žmogiškoji energija. Kiaurai perskridęs plieno spalvos sieną, atsidūrė menėje su aukštomis lubomis, pilnai užstatytoje blyškiai violetinės spalvos kristalais. Pagrindinė gija pasidalino į tris mažesnes ir už kokių šimto metrų išsišakojo į šimtus dar mažesnių ir įkraudinėjo su žmonių psichine energija menėje esančius kristalus. Jis aiškiai suprato, kad ateiviai vagia iš žmonių psichinę energiją ir ją naudoja savo reikmėms. Staiga Harį ėmė traukti žemyn ir vos per keletą sekundžių dalių jis atsidūrė Sidabro mieste esančiame violetinės spalvos energetinio lauko viduje. Tai buvo Didžiojo Bilio energetinis laukas, prikaustęs prie savęs mases žmonių, kurie nuolatos apie jį galvojo ir taip iš savęs spinduliavo energiją, o ji, kildama lyg maži pūkeliai, skriejo link Didžiojo Bilio energetinio lauko. O iš jo, energijos gija buvo nutysusi iki pat ateivių erdvėlaivio.

– Tai pilkieji ateiviai, naudodami savo technologijas, sukuria masines manipuliacijas, kad galėtų mus nusiurbinėti! – pyktelėjęs Špicenbauveris tarė sapne ir staiga atsibudo. Jis gulėjo ant sofos ir buvo stipriai išpiltas šalto prakaito. Haris, organine ranka nusivalęs veidą, žvilgtelėjo į sieninį laikrodį, kuris rodė lygiai vienuoliktą valandą.

– Laikas pradėti! – bejausmiu veidu garsiai tarė Haris. Atsikėlęs nuo sofos, tiesiu taikiniu jis pajungė „MTL“ maitinimo laidą į namo elektros tinklą. Įrenginys, atgydamas, akimirksniu suūžė. Palaukęs keletą minučių, kol užsikraus operacinė sistema, Špicas ėmėsi savosios ilgai lauktos negailestingos bjaurasties.

„MTL“ parodė, kad rasta yra dvylika milijonų šimtas dvidešimt du tūkstančiai vienuolika signalo šaltinių. Jis holograminiame ekrane dūrė pirštu į žodį AKTYVUOTI. Hario organinė ranka pradėjo šiek tiek drebėti, o širdis plakti vis smarkiau. Prie savo burnos pakėlęs bioninės rankos delną, Haris nurijo seiles ir, visas susijaudinęs, tarė į mikrofoną:

– Visi sustokite savo vietose ir tiems, kam per trisdešimt, iš visų jėgų bėkite iki Deimantinio tilto vidurio, perlipkite atitvarus ir šokite žemyn galva į vandenį. Parinkęs funkciją nuolatos kartoti įrašą, jis palietė holograminiame „MTL“ ekrane AKTYVUOTI ir, prisėdęs ant sofos, prisidegė cigaretę. Šį sykį Haris nesuvokė, kodėl pasigailėjo dalies žmonių. Akimirką jam toptelėjo mintis, kad asmenys iki trisdešimties metų dar gali ištaisyti padarytas gyvenimo klaidas, o vyresni jau ne. Idėjos apie galimybę naujai perkurti pasaulį pirmą sykį jį aplankė dar paauglystėje, ir jis visada galvodavo apie skirtingų kartų žmonių skirtingus požiūrius į visumą. Šiandien pagaliau į Špicenbauverio gyvenimą prisibeldė galimybė pakeisti viską iš esmės, tad progos jis nepraleido…

Dešimties kilometrų „MTL“ spindulio zonoje esantys žmonės sustojo, ir tiems, kam buvo iki trisdešimties, tiesiog liko nebyliai, tuščiais žvilgsniais stovėti vietoje, o kiti staiga tekini pasileido bėgti link Deimantinio tilto vidurio. Špicenbauveriui to užsinorėjus, bėgo visi. Iš autobusų išlipę žmonės, iš ofisų išlindę tarnautojai, paštininkai, statybininkai, policininkai, taksi vairuotojai ir kiti. Jie buvo pasmerkti... Nes Haris to norėjo. Nors nemaža dalis jų, gyvenime niekada nebuvo padarę niekam nieko blogo. Bet turėjo kentėti... Mirtis kvietėsi juos pas save. Kol Haris nervingai traukė cigaretės dūmus, pirmieji žmonės, be jokių jausmų veide, perlipę apsauginius barjerus šoko žemyn į vandenį.

Už „MTL“ veikimo zonos ribų esančio krovininio laivo kapitonas visa tai pamatė plika akimi. Jis stvėrėsi žiūronų ir, įsitikinęs tuo, ką mato, liepė kuo greičiau stabdyti variklius ir pradėti plaukti atbuline eiga.

-Prakeiktas miestas, nešdinamės iš čia! - suriko jis ir persižegnojo, žiūrėdamas į nuo tilto šokančius į vandenį tūkstančius žmonių. Netrukus ant tilto pasidarė spūstis, ir bejausmiai individai grūste grūdosi link vidurio, kad galėtų nepriekaištingai įvykdyti jiems duotą užduotį. Dabar svajotojai apie žmonijos populiacijos mažinimą su malonumu, žiūrėdami tiesioginę transliaciją, atsidarytų kuo brangesnį šampano butelį. Šitokia proga! Šitokia galimybė!

“-Dar dešimt minučių ir atjungsiu “MTL“, - pagalvojo Haris. Jis, nerimaudamas, bioninės rankos kompiuterio holograminiame ekrane paieškos lange įvedė žodžius: <Sidabro miesto naujienos>, tik staiga išgirdo pokštelėjimą lauke. Stūksantis priešais jį “MTL“ akimirksniu nustojo ūžti.

-Velnias! Velnias! - sušuko jis ir ėmė tikrinti elektros kabelius, esančius aplink MTL.

“MTL“ kabeliai atrodė nesugadinti. Haris spustelėjo elektros jungiklį ir pamatė, jog svetainėje nėra elektros. Stipriai susinervinęs dėl nesėkmės jis stengėsi kiek tik įmanydamas išlikti ramus. Haris pora sekundžių pastovėjo svetainėje bandydamas apraminti savo mintis. Supratęs jog tai neįmanoma, nutarė laiko negaišti  ir išėjo į galinį kiemą, kur lengvai surado elektros paskirstymo dėžę. Tik atsirado viena bėda. Elektros paskirstymo dėžė buvo užrakinta.

-Sukrušti raktai! - riktelėjo Špicenbauveris ir negebėdamas sulaikyti savo nervų, pradėjo bionine ranka smūgiuoti į nieko dėtos elektros paskirstymo dėžės korpusą.

Vienas, antras, trečias smūgis. Ir po ketvirto smūgio ranka kiaurai pralindo pro metalines dureles, sulįsdama į vidų. Pasigirdo dar vienas garsus pokštelėjimas, ir Hario kūną nukratė stipri elektros srovė. Laimei, tai tęsėsi tik sekundės dalį. Jis bandė ištraukti ranką, tačiau ji nereagavo. Sudegė jos elektros varikliukai. Dabar tai nebuvo joks technikos stebuklas, o gerus dvidešimt kilogramų sveriantis balastas, pritvirtintas prie peties. Haris, apimtas dar didesnio pykčio protrūkio, abiejomis kojomis įsispyrė į elektros paskirstymo dėžę ir, vargais negalais, ištraukė bioninę ranką lauk, nugriūdamas ant žemės. Gulėdamas aukštielnikas, Haris pagaliau lengviau atsikvėpė. Atsistojęs apžiūrėjo ranką, kuri nevalingai trūkčiojo, lyg šaipytųsi iš nenusisekusio plano. Tuo tarpu, nustojus veikti “MTL“, atsitokėję Sidabro miesto žmonės klausiamais žvilgsniais žvalgėsi vieni į kitus, o tie, kurie stovėjo ant Deimantinio tilto krašto, su siaubu žvelgė žemyn į raudonai nusidažiusį vandenį.

-Kodėl būtent man! - sumišęs rėkė Haris. Supratęs nekokią savo padėtį, jis grįžo atgal į garažą, atidarė vartus ir, įsėdęs į furgoną, paliko vėjo gaivumos gatvę. Jis pagalvojo, kad dabartinėje situacijoje tik Čezas galėtų sutvarkyti jo ranką ir sukonstruoti naują “MTL“. Špicas spaudė greičio pedalą, nekreipdamas dėmesio į kelio ženklus. Atsidarius furgono langą girdėjosi, rodos, visą miestą gaubė sirenų gaudesys. Tai kėlė šiam psichui pasigerėjimą, nustumiant į šalį mintis apie ištikusią nesėkmę. Ištrūkęs iš miesto, Haris sustojo kelkraštyje ir atlaisvino nevalingai tabaluojančios kairės rankos fiksatorius. Įniršio apimtas numetė ją ant keleivio sėdynės. Išdavikė ranka vis dar nevalingai trūkčiojo, negarsiai girdėjosi jos elektrinių varikliukų skleidžiamas zyzimas, primenantis mirštančiojo dejones. Sveikaja ranka, išsitraukęs cigarečių pakelį dantimis, išsiėmė vieną cigaretę ir, prisidegęs, įtraukė gilų dūmą, nuo kurio net lengvai apsvaigo galva. Špicas suprato, kad reikalai nebepaklūsta jam. Du netikėti ištiktukai, įvykę vienas po kito, momentaliai sugriovė planuotą pasismaginimą.

-Sidabro miestas neįveiks manęs, neįveiks... – piktai vokiškai suniurnėjo jis. Staiga jo akis patraukė link didmiesčio skriejantys kariniai naikintuvai. Jų buvo mažiausiai kelios dešimtys. Šis reginys sukėlė kūno virpėjimą, visame pasaulyje geriau žinomą kaip “kinkų drebėjimą“. Paprastai tariant, nuplušęs ir stipriai nuo realybės atitrūkęs Haris Špicenbauveris tik dabar suprato padėties rimtumą. Jo pasipūtimas ir mikroskopiniai vyriškumo likučiai išgaravo lyg piniginės turinys, apmokėjus sąskaitą prabangiame restorane.

-Ką, po velnių, aš darau? - pyktelėjo ant savęs Haris ir, įsėdęs į furgoną, spustelėjo greičio pedalą taip stipriai, kad net prasisuko ratai, palikdami žymę ant asfalto. Atvažiavęs į fermą, Haris rado narve miegantį Čezą. Jo knarkimas liudijo apie stiprų fizinį išsekimą.

-Ei, kelkis!

-Aa... Kas? Tu, iškrypėli. Ko iš manęs nori? - nesikuklindamas grubiai pradėjo kalbėti Čezas.

-Man reikia, kad sutvarkytum ranką, antraip iškepinsiu tavo smegenis. Supratai?

-Spėju, neturiu iš ko rinktis?

-Geras spėjikas esi, nusmurgėli!

Laikydamas bioninę ranką Haris atrodė nebe toks grėsmingas, tačiau jo grubi kalbėsena patvirtino, jog jis vis dar yra padėties šeimininkas.

-Duok tada įrankius, su kuriais galėčiau dirbti, ir pasakyk, kaip ji nustojo tavęs klausyti?

-Keletą kartų smūgiavau į sieną.

-Protingai pasielgta...

-Dar toks vienas juokelis ir aš su pasimėgavimu žiūrėsiu, kaip tu trankai savo galvą į grotas...

Čezas nieko neatsakė. Tik pagalvojo, kodėl šis pamišėlis yra toks piktas ir kodėl išsyk nepanaudojo prieš jį “MTL“. Akimirksniu jam šovė mintis apie galimybę apgauti Harį, kai prisiminė jų susitikimą ir paskutines akimirkas iki tol, kol buvo užzombintas.

„-Operacinė “MTL“ sistema yra rankoje, o ji dabar neveikia. Ką gi, Hari, pažiūrėsime, kas dabar trankys galvą į grotas“, – pagalvojo Čezas ir tęsė toliau.

-Tikriausiai bus pažeisti varikliukai ir elektros maitinimo grandys, - pasakė Čezas, paimdamas pro grotas paduodamą ranką. - Tik duok reikiamus įrankius, nes, manau, teks nemažai paplušėti.

Haris ėmė Čezu pasitikėti, išvydęs rimtą jo veido išraišką, patvirtinančią, jog prieš jį esantis žmogus yra rimtas specialistas.

-Kiek maždaug laiko užtruksi?

-Jeigu reikės pakeisti sulūžusius komponentus ir iš naujo sukalibruoti, tai galiu užtrukti ir visą dieną. Nepigus modelis. Spėju, atsarginių dalių paketo tikrai neturi?

-Ne, - Haris pakraipė galvą į šonus.

-Tada reikės papildomos kelionės į miestą... -Na, tikėkimės, kad gal ir nereikės.

Haris iš po stalo ištraukė įrankių dėžę ir pastatė ją prie narvo, kur Čezas, kurdamas mintyse pabėgimo planą, įniko ieškoti jam reikalingų instrumentų. Suradęs tai, ko jam reikia, Čezas po kelių minučių, nuėmęs apsaugas, išvydo sudegusias jungtis.

-Sutvarkyti galiu, tačiau tam reikės mikrolituoklio bei padidinamo ekrano ar stiklo. Supranti, Hari, aš negaliu plika akimi įžiūrėti šios smulkmės.

-Velnias, iš kur aš dabar tau tai gausiu?

-Na, aš nekaltas, kad esu visiškai organinis ir nemodifikuotas žmogus. Vienintelė manyje esanti modifikacija yra šie auskarai mano ausyse ir nosyje. Jeigu turėčiau bionines akis, tai lengvai viską sutvarkyčiau.

Šis nekaltas melas, pasakytas be jokių įtarimų sukeliančių intonacijų ar veido mimikų, suveikė. Špicenbauveriui knietėjo kuo greičiau prisijungti prie savęs bioninę ranką ir nedelsiant toliau dirbti prie “MTL“ projekto, darant protu nesuvokiamas ir nepateisinamas niekšybes, todėl, nieko per daug nemąstęs apie galimas pasekmes, davė Čezui išmaniuosius akinius, įjungdamas padidinto vaizdo programą. Išmanieji akiniai veikė tik su galvoje esančio lusto pagalba ir ją valdyti gali asmuo tik mintimis. Haris pagalvojo, jog visvien Čezas negalės naudotis šiuose akiniuose esančiomis programomis. Tačiau jis smarkiai klydo. Kompiuterių genijui to ir tereikėjo. Čezas, neišsiduodamas apie savo pergalingą žingsnį, ėmė tvarkyti bioninės rankos gedimus. Tiesą sakant, apsimetė, kad yra maksimaliai susikaupęs, o iš tikrųjų, lengvai prisijungė prie išmaniųjų akinių. Jis nieko nedelsdamas parašė žinutę Džeikui:

<<Sveikas. SOS. Mane pagrobė tas pats asmuo, kuris surengė išpuolį banke ir galimas daiktas prieš Braiderį. Pagrobėjo vardas yra Haris ir jis naudoja psichotroninį ginklą, gebantį lengvai paveikti bet kokį asmenį, paverčiant jį kažkuo panašiu į zombį, vykdantį šimtu procentų tai, kas jam yra liepta. Aš esu įkalintas narve ir apsimetu tvarkantis jo sugedusią bioninę ranką. Haris dabar vaikštinėja po angarą tik su viena organine ranka ir yra visiškai nepavojingas senis. Nemačiau, kad jis turėtų šaunamąjį ginklą. Paskubėk. >>

Sekančioje žinutėje jis nurodė būvimo vietą ir po mažiau nei minutės gavo atsakymą:

<<Elkis natūraliai, nesukelk jokio įtarimo. Neužilgo būsiu. >>

Taipogi, Čezas nufilmavo aplinką tam, kad Džeikas matytų realią situaciją. Tuo tarpu Haris, nervindamasis, ratais vaikščiojo po angarą nežinodamas, ko imtis ir kaip elgtis. Keletą kartų jis paklausė Čezo apie progresą, bet išgirdęs tą patį atsakymą, kad tokius darbus reikia atlikinėti kruopščiai ir niekur neskubant, pradėjo apžiūrinėti robotus. Jis vylėsi atrasti bent vieno iš jų ranką, kurios prijungimas tiktų prie jo paties. Daugiausiai vilčių teikė “Saiber Psicho“ robotinis avataras, tačiau patikrinęs įsitikino, kad šio modelio jungtys yra naujesnės ir jam netinka, o galvakojų robotai išvis buvo sukonstruoti visiškai kitaip.

Neapsikentęs, Špicenbauveris ėmėsi lengvos gudrybės, kuri jam nuolatos padėdavo nusiraminti. Atsisėdęs ant čiužinio šalia savęs, jis iškratė iš maišo pinigus ir pradėjo juos skaičiuoti. Beveik visi banknotai buvo šimto dolerių kupiūromis. Suskaičiavęs tūkstantį, dėdavo juos atgal į juodą šiukšlių maišą. Su viena ranka tai daryti sunkiai sekėsi, nes nebuvo klasikinės dviejų delnų kombinacijos, teikiančios dar ir moralinį pasitenkinimą laikant pinigus rankose. Taip jis suskaičiavo iki dviejų šimtų keturiasdešimt tūkstančių, tačiau, užsiknisęs tai daryti, parkrito nugara ant čiužinio ir užsimerkė.

Tuo tarpu Čezas siuntė tiesioginius vaizdus iš angaro į Džeiko mobilųjį. Pastarasis, palikęs automobilį tolėliau nuo fermos, kad nebūtų išgirstas, sliūkino tikslo link. Perbridęs aukštą žolę, Džeikas atsidūrė šalia atidarytų mažųjų angaro durų, tada žvilgtelėjo į telefoną ir šyptelėjo, ekrane išvydęs tokį lengvą grobį. Atsidūręs viduje, jis tyliai prisėlino prie ant čiužinio gulinčio, užsimerkusio Hario, ir specialiai garsiai atsikrenkštė.

-Aaa! - riktelėjo Špicenbauveris ir išvydo priešais save milžinišką Džeiko kumštį. Džeikas, atjungęs Harį, nuskubėjo prie narve stovinčio Čezo, kuris, tarytum, tuoj iš džiaugsmo apsiverks.

-Taip jam ir reikia! - pasigirdo džiaugsmingas Neto balsas.

-Čezai, atrodai tikrai nekaip.

-Visi taip atrodytų, patekę į mano situaciją.

-Raktai šalia manęs, - pasakė Netas.

Džeikas, atrakinęs narvą, išlaisvino Čezą ir išklausė ilgą pasakojimą apie pastarųjų dienų įvykius.

-Paleiskit mane! - atsigavęs riktelėjo Haris būdamas užrakintas savo paties kalėjimo kameroje, - Paleiskit!

-Na, akivaizdu, kad visiškai to nenusipelnei, seni, - kandžiai atkirto Čezas, apžiūrinėdamas, ką dar, be pinigų, galėtų pasiimti.

-Šis tikrai neblogas, tačiau dabar neimsime, - pasakė Džeikas, žiūrėdamas į “Saiber Psicho“ roboto avatarą.

-Pradžiai nuvežkime visą elektroniką pas tave ir nuspręsime, kaip šis pašlemėkas užbaigs savo dienas.

-O gal pasiimame? Norėčiau jį pasilikti kaip trofėju?

-Gerai. Įkraukime šį gremėzdą į furgoną.

-O mane ar paimsite? - paklausė Netas.

-Žinoma, tu, broli, vyksi su mumis, - pasakė Čezas ir, priėjęs prie stalo, paėmęs Netą, nunešė jį į furgoną ir padėjo ant keleivio sėdynės.

-Iki, senas nuopisa!!! - su šypsena veide užriko Čezas,  lipdamas į furgoną ir žiūrėdamas į narve ant grindų sėdintį piktu veidu Harį Špicenbauverį.

Tuo tarpu Džeikas, įsipatoginęs prie vairo, spustelėjo greičio pedalą ir trijulė išvažiavo iš angaro. Staiga, jie išvydo priešais juos stiprius, raudonos spalvos žybsnius, primenančius elektros iškrovą. Džeikas dar bandė iš visų jėgų nusukti furgoną nuo kelio, tačiau juos  įtraukė portalas, kuris netrukus pranyko ore taip greitai, kaip ir atsirado.

Tuo tarpu, lyg nujausdamas nepavydėtiną situaciją, su pele nasruose atbėgė Flintas. Jis pralindo pro grotas ir padėjo grobį šalia Hario, kuris sėdėjo ant betoninių grindų, padėjęs galvą ant kelių. Gyvūnėliui pradėjus glaustytis, jo šeimininkas, sveika organine ranka, ėmė glostyti kailį ir, apimtas sielvarto dėl tokios baigties, svarstė, ar nevertėtų geriau kaip nors pasidaryti sau galą.




                          PABAIGA.


                    LAUKITE TESINIO.