Aš esu kalnas

Aš esu kalnas,
Ir kai užlipi į mano aukščiausią tašką
Aš išsiurbiu deguonį iš tavo plaučių,
Tik nesuprask manęs neteisingai,
Aš nenoriu, kad tu visai nustotum kvėpuoti
Aš tik noriu kad tu sustotum.
Šitame momente.
Ar matai?
Kaip debesys ateina ir išeina,
Niekada nepasižiūri į mane,
Jie niekada nebesužinos,
Kuo aš galiu pasidalinti,
Bet tu,
Tu dar gali,
Prašau,
Nustok kvėpuoti,
Tik šią akimirką,
Pažiūrėk aplink save.
Ar tu nematai?
Kaip tas mažas miestelis,
Žiūri aukštyn į tave
Arba kaip upė vingiuoja,
Apkabindama akmenis?
Ar matai?
Tuos medžius?
Kurie kažkada atrodė tokie aukšti,
O dabar visai maži.
Ar jauti tą šaltą vėją?
Jis atnešė naujienas,
Iš tolimo šios žemės krašto.
Ar žinojai, kad iš čia
Mano pačios viršūnės,
Tu gali paliesti dangų?
Lygiai kaip iš vaikiškų sapnų.
Ar girdi mano sniegą, po savo batais?
Tu tik nesijaudink, man nešalta,
Nes aš esu kalnas,
Ir kai užlipi į mano aukščiausią tašką,
Aš išsiurbiu deguonį iš tavo plaučių.