Kvietimas šampano

Dailininkė – tekstilininkė  dvidešimt trijų metų 1003 dienų negėrė šampano
Ištekėjo už rudabarzdžio žiauriai greitai važinėjančio pirmyn atgal
Tepalas tapo juodas, bauginančiai klampus
Tekstilininkės tiesi nugara drebėjo, stovint arti krosnies, žiūrint į burbuliuojantį puodą
Jeigu jis iš visų jėgų pristums stalą, jos  didėjančio pilvo oda ims svilti krosnies ugnyje
Užmigo ramiai, kūdikiškai pasidėjęs rudą galvą ant tepaluotos rankovės
Jai teko nusipirkti akinius, kad pamatytu kaip atrodo ką tik gimęs kūdikis
Juodomis kaip tepalas rankomis jis paėmė kūdikį,
Geriau jis būtu moterį prispaudęs stalu prie krosnies ugnies
Grasino nukirpti jai plaukus iki ausų
Ji supo ant rankų mylimą gyvenimą, o miegant rankos piešdavo gražiausius kūdikius
Moteris - buhalterė iš pirmo aukšto metė burtus ir išsivedė rudabarzdį
Niekas nebegalėjo jos prispausti prie krosnies
Apsivilko tą rausvą suknelę, juodus batelius ir nunešė piešinius į redakciją
Pamačiusi elegantiškai purviną redaktorių ji apsisuko durų link
Išgirdo kaip verkia elegantiškai purvinas vyras
Atsisuko. Skambanti tuštuma.
Daugiau nieko aplink nebuvo.
„ ... ji gulėjo parietusi kojas... mano buhalterė... “ kukčiojo vyras.
Dailininkė pajuto norą pasikalbėti, drebančiomis rankomis valėsi akinių stiklus
Kavinėje trys saulės apšviesti stalai
Tą dieną lijo ir reti lašai dar gulėjo ant skardinio paviršiaus
Išbalęs redaktorius užsakė šampano, linktelėjo
Prie kito staliuko atsisėdo rudabarzdis, linktelėjo
Dailininkė pasakė, kad ji negeria šampano
Vyras ištiesė taurę rudabarzdžiui
Dailininkė atsistojo ir nuėjo taip ir neišgėrusi šampano
Kada redaktorius išgirdo“ Tai mano  žmona“
Jie  stipriai apsikabino ir verkė, gerdami šampaną.