Tavo pasaka

nesislėpus užmik
tik
šią naktį
gal sutiksi save
tarpdury
ten pavasariai rožinį žarstys
kol varvekliuose akys ištirps

nebebėk
nepabėgsi
lai skauda
atvirom žaizdomis
pūliniais
ten po jais
nebe tie akordai
ten po jom
išsiilgus jinai

už žvėries
su kraujuotom alkūnėmis
pamišimo nusėtom dėmėm
tūno ji
išsigandus
mažutė
įsprausta
vargana
savastis

dar šiek tiek
ir negyvos vasaros
su žaltvykslėmis mintys išlys
rudenėjanat gels kojų padai
per sunku atsitiest tarpdury

palūkėk
tu esi tavo pasaka

ŽIEMOS TEN, TAVO PUOŠTAIS SODAIS SPURDĖS!