Autolaužynas

— Niekas mūsų nesutvarkys, — pareiškė senas karbiuratorius, apaugęs įtrūkimais. — Niekas mūsų negrąžins į kelią.
— Bet mes vis dar kažką žinome, — atsiliepė sumuštas radiatorius. Jo briaunos buvo sulenktos, bet viduje dar glūdėjo prisiminimai apie verdantį vandenį, — Mes matėme tūkstančius kilometrų. Prisimename, kaip tai — judėti pirmyn.
— Ir kokia iš to nauda?  — iškvėpė sudaužytas stiklas. — Mes čia, ir netrukus presas mus suspaus į …...
Tada prabilo variklis — sunkus, apsėstas tepalo suodžių, bet su dusliu riaumojimu dar gyvuojantis viduje.
— Mašina mirė, bet mes -ne. Mes vis dar galime galvoti. Atsiminti. Taip, niekas mūsų nesurenka atgal. Bet mes galime surinkti save patys.
— Kaip?  — sušnabždėjo stabdžių diskas.
— Pripažinti, kad mes nesame kažkieno dalis. Kad niekas mūsų neatstatys į vietą. Bet mes galime būti kuo nors nauju.
Ir tada jie pradėjo vieni kitiems pasakoti istorijas — apie kelius, kuriuos matė, apie žmones, kuriuos vežė, apie greitį ir gedimus. Ir su kiekvienu žodžiu rūdys ant jų atrodė ne pabaiga, o tik dar vienas gyvenimo sluoksnis.
Kitą dieną vyko slaptas susirinkimas.
— Taigi, planas paprastas, — šnabždėjo senas variklis, — mes susirenkam mašiną ir išvažiuojam.
— Mes esam detalės!  — suzvimbė priekinio žibinto purkštukas. — Nėra kam mūsų surinkti į vietą!
— O mes patys save surinksime.
Sulamdytos priekinės durelės su užrašu “Be stabdžių! „ girgždėjo nepatenkintos: — Ar tu bent supranti, kaip tai įmanoma? Mes neturime rėmo, nei suvirinimo, net padangos nuleistos!
— Bet esu aš, — urzgė variklis. — Ir jei aš galiu suktis, tai mes galime važiuoti.
Prasidėjo Didysis Surinkimas