Kalėdų dvasia

Šaltas oras šerkšnodamas krenta
Pripustydamas gruodžio mintis,
Jos voratinklių gijomis brenda,
Miškais lipa vaiski jaunatis.

Debesų pūkuose susisėdę
Mažutėliai nykštukai klegės,
Žerdami žemėn spindintį sniegą,
Kol baltai visą tamsą apšvies.

Baltą pasaką seks gruodžio naktys,
Ten klajoja minčių aitvarai,
Nešdami po žvakelę uždegti,
Kad sušiltų kiekvieno namai.

Jie įžemins mintis - balta pasaka.
Labirintais tamsiais plūs šviesa,
Ant širdies tirps karšta Dievo ašara -
Budins  žemę Kalėdų dvasia.

Apsigaubusi balta skraiste
Ji ant savo sparnų neša viltį
Ir žarsto ją šitam laike,
Kad pagirdyt ištroškusią širdį.