Vienos natos istorija

Ji gimė tyloje, staiga, lyg šviesos blyksnis,  C (do)  natą suskambino jaunas pianistas, pirmą kartą besimokantis groti gamas.
— Kas tu tokia?  — paklausė D nata, skridusi per klavišus.
— Aš tik C, — droviai atsakė ji.
— Viena tu nieko nereiški, bet su mumis tapsi muzikos dalimi!
Ir štai jau C plaukė pasažų sūkuryje, skambėjo vaikiškame kūrinyje, lengvai nusileido finale.
Vieną dieną ją pagavo smuikas.
— Ar girdėjai, kaip stygos verkia?  — sušnibždėjo smuikas.
— Ne, aš girdėjau, kaip jos dainuoja, — atsakė C, drebėdama aukštame registre.
Ji suko valsiuką, krito į disonansą, skrido trio-lės pasažuose. Publika plojo, bet niekas nežinojo, kad ji – ta pati nata, laikiusi visą akordą.
Vėliau ją įrašė.  C nata sustingo vinilinėje plokštelėje, o paskui šoktelėjo į eterį.
— Dabar tu įžymi!  — nusijuokė  sintezatorius.
— Bet aš likau ta pati, — atsikvėpė ji.
Ji šoko diskotekoje, niūniavo sieloje, buvo laikas nuo laiko pamirštama dainos viduryje.
Kartą ją sugrojo kalinys su savadarbe gitara.
— Ką tu čia veiki?  — paklausė E nata, užkimusiu balsu.
— Aš čia tam, kad priminčiau, jog kažkur yra muzika, — sušnibždėjo C.
Po to ji  pateko į drebančią gitaros stygą, kurią grojo jaunikis. Jo pirštai slinko neužtikrintai, stygos skambėjo falšyvai, bet jis užsispyręs kartojo:
— Tu girdi?  — sušnibždėjo gretima nata G, kad gitaristas pastoviai klysta.
— Taip, — prisipažino C. — Bet jis bando.
Tada ji išsitiesė visu savo mažu garsu – aiškiu ir ryškiu, lyg sakydama: «Štai taip. Dabar sugrok»
Gitaristas giliai įkvėpė – ir sugrojo teisingai.
Galiausiai C grįžo ten, iš kur kilo.
— Tu pasikeitei, — tarė tyla.
— Ne, — nusijuokė nata. — Aš tik supratau, kad muzika yra visur.
C staiga pasimėtė. Ne simfonijos paskutiniame akorde, ne hito paskutinėje natoje, o kažkur tarp traukinio stabdžių girgždesio ir praeivio kosulio.
— Ir tai viskas?  — jei paklaustų kas nors.
— Ne, — atsakytų C, jei ją išgirstų. — Tai tik pauzė.
Tuo tarpu kažkur pasaulyje vėl kažkas paspaudė klavišą.