Mokantis drožti iš medžio kryžių

Mažas miestelis prasidėjo nuo kelio, dulkančio po kojomis
Kalnas apsivijęs žaliais, saulėtų krūmų šalikais
Upelis kupinas mažų išsprogusių sidabrinių žuvelių akių
Ką tik verkusios bažnyčios durys atsivėrė lyg gertu miestelio tylą
Pravėriau ant stiprių žalsvų samanų pamatų parimusią bažnyčią
Šventoje vietoje šalia kryželio, stovėjo plonas vaikas ir meldėsi
Suskambėjo varpelis lyg ledinukas
Vaikas kaulėta ranka paėmė kryželį ir neatsisukdamas nužengė pro duris
Moteris, kurios akyse atsispindėjo jos gėlėta suknelė, atsisuko į mane
Jos lūpos judėjo tarsi klausė: kur kryželis?
Tylėjau lyg būčiau išgėręs visą upelį su sidabro žuvimis
Moteris pasikėlė ir mane pasiekė bulvių rūsio kvapas
Žemėtos rankos palietė baltą kaktą
Širdis norėjo šaukti, bet sustojo, nusilenkė ir atsisveikino su altoriumi
Raiša, vos pavilkdama koją, gėlėta suknelė nėrė į kiemą
Moteris atsisuko į mane
„ Man ne kryžiaus gaila. Man gaila tokio jauno žmogaus“
Tai buvo labai mažas miestelis
Jame dar nebuvo gimęs žmogus, mokantis drožti iš medžio kryžių.