Prie tuščių šulinių. 37 dalis

Regijos piliečiai (4)

Kad ir kur jis pakliuvo nuvykęs pasiūlytu numeriu, tai buvo daug rimtesnė vieta nei jo daugiabutis Ironijos gatvėje. Akimirką Nojui knietėjo pasielgti kaip anksčiau – išeiti į gatvę ir tiesiog apsidairyti. Ypač dėl to, jog šis miestas nebuvo Venecija ir greičiausiai atrodė visai kitaip... tačiau pajutęs jį stebinčias akis persigalvojo.
Didžiuliame poliruoto marmuro foje, įsūdytas tarp poros žvilgančių laiptų aikštelių bei šiek tiek mažiau žėrinčių marmurinių statulų, buvo įrengtas erdvus riešutmedžio spalvų priimamasis. Lelijų formos šviestuvai išplėšė iš šešėlių įvairias priimamojo ir foje dalis, suteikdami joms keisto intymumo. Nojus pastebėjo, jog tolimesniuose foje užkaboriuose buvo įrengtos mažos salelės su foteliais ir krėslais, kai kurios jau užimtos kažką tarpusavyje aptarinėjančių žmonių.
Tačiau ne jie smalsiai stebėjo Nojų.
Už plataus priimamojo stalo buvo susibūrusios keturios moterys, kurios, sprendžiant iš pozų, dirbo ką tik širdis geidė, bet ne aptarnavo svečius. Įdėmiau apsidairęs, Nojus netgi suprato jų atsainumo priežastį. Jis buvo vienintelis, išėjęs iš teleportacijos kabinų zonos. Tarsi į jį panašūs svečiai būtų retenybė.
Antra vertus, jam besiartinant prie stalo, moterys atsitokėjo. Trys iš jų atsitraukė nuo ketvirtosios, kuri beregint pasitempė, skubiai nustūmė kelis atverstus žurnalus šalin ir sužiuro į Nojų it automobilio šviesų apakinta stirna. Tik ši stirna dar nežymiai suposi ant kulnų, lyg nekantraudama atlikti savo darbą...
Darbą, už kurį jai nieko nemokėjo.
- Sveiki atvykę į Avarentos Komunikacijų Centrą! Kuo galėčiau jums padėti?
Akimirką Nojus sudvejojo. Jis jau buvo nusprendęs pridaryti problemų Bulvei, užklausdamas jo nepaminint Amžiaus Išminčių, net jei tai sukeltų problemų dirbantiems priimamajame.  Nes kas gali būti geriau, nei visi bendradarbiai, kurie ima tave vadinti slapyvardžiu, sugalvotu ne pačią geriausią savo gyvenimo akimirką, tiesa?..
Antra vertus, ši moteris atrodė labai maloni. Netgi jos vardas ant ženklelio skambėjo maloniai – Melodija. Ji greičiausiai dirbo šį darbą tik todėl, kad troško įspūdžių, ir Nojus tikrai neketino bausti jos vietoje Bulvės... tačiau kas jei ji taip pat troško patirti ir visus neigiamus šio darbo aspektus? Kas jis toks, kad atimtų iš jos tokią galimybę?
Akimirką pagalvojęs, Nojus nusprendė laikytis aukso vidurio.
Jis santūriai nusišypsojo moteriai. Kaip tikras džentelmenas.
- Laba diena. Aš ieškau Šviežios Bulvės.
- Taip, žino... ma... - balsas sunyko moters lūpose ir jos akys akimirkai tapo ypač tuščios. Ji sumirksėjo. Nojus taip pat sumirksėjo, kantriai laukdamas savo Bulvės. Ar bent nuorodos, kaip tokią surasti.
Už Melodijos nugaros besislepiančios moterys prisidengė delnais lūpas, žiūrėdamos bet kur, tačiau ne į Nojų, ar savo draugę. Niekas šioje vietoje kol kas nedrįso juoktis garsiai.
- Ar... ar jūs neseniai atvykote į Regiją? - galop atsitokėjo Melodija.
- O taip. Greičiausiai vakar, - linktelėjo Nojus. - Arba šiandien anksti ryte. Man kol kas sunkoka sekti laiką.
- Taip, suprantu, - palinksėjo ji užjaučiamai. - B... bet jums taip pat reikėtų žinoti, jog šviežios bulvės čia tikrai nerasite. Jums labiau pasisektų, jei ieškotumėte prekybos... ach... ne, ten irgi nieko neišeis. Regijoje nėra prekybos centrų...
Sulig kiekvienu žodžiu, Melodijos veidas vis labiau raudo, kas Nojui pakuždėjo, jog ji pati visai neseniai pradėjo gyvenimą Regijoje ir dar nespėjo prarasti kai kurių gyvųjų įpročių.
Panikuodama, moteris grįžtelėjo į savo drauges, kurios kaip įmanydamos stengėsi nesusijuokti.
- Nėra prekybos centrų. Suprantu, - ramiai linktelėjo Nojus, materializuodamas delne telefoną. - Bet man sakė, jog galiu rasti Šviežią Bulvę kaip tik šiuo adresu. Pažiūrėkime... numeris  004-0017-00244. Teisingai?
Melodija trumpam uždelsė, tikrindama kažką žemiau stalo paviršiaus, kur Nojus nieko nematė.
- Tai... mūsų numeris, - patvirtino ji.
- Mhm. Ir dar žinutėje rašo, jog priimamajame turėčiau klausti Šviežios Bulvės, - pasakė Nojus.
Normaliomis aplinkybėmis, toks melas būtų itin sudėtingas, nes miręs protas vangiai pasidavė faktų iškraipymams. Tačiau Nojus pasipraktikavo prieš atvykdamas. Kad būtų daug lengviau.
Melodijos žvilgsnis vėl apsiblausė, lyg jos smegenys kovotų su realybe. Tačiau kitos trys moterys beregint surimtėjo, tarsi ūmai suvokusios.
- Atsiprašau, ar jūs klausiate apie asmenį, kuris vadina save šviežia bulve? - paklausė viena iš jų, žengdama arčiau stalo.
Nojus akimirką uždelsė, tada kilstelėjo telefoną arčiau akių, lyg jam būtų sunku įskaityti.
- Ak. Jūs teisi. Šviežia Bulvė čia užrašyta su didžiosiomis raidėmis, - patvirtino jis. - Labai atsiprašau. Mano klaida.
- Skambink į YouTube retransliaciją, - paragino moteris Melodiją. - Spėju, tai vėl jų pokštai.
Tada ji dirstelėjo į Nojų ir nusišypsojo. Išvydęs sunkiai slepiamą grėsmę po ta šypsena, Nojus taip pat nekaltai nusišypsojo. It naujokas, pakliuvęs į svetimą pokštą.
Misija įvykdyta.

* * *

Jam buvo prisegta svečio kortelė su vardu bei neabejotinai įmontuotu sekimo lustu. Viena iš Melodijos draugių pasišventė lydėti jį dvidešimt pirmą aukštą. Sprendžiant iš to, kaip ji neleido Nojui prisiliesti prie lifto skydelio, jam buvo lemta keliauti TIK į dvidešimt pirmą aukštą ir niekur kitur. Avarentos Komunikacijų Centras priklausė gildijai. Nors Nojus dar neišvydo nė vieno sargybinio, nuojauta kuždėjo, jog Melodijos pagalbininkės bus kažkaip įgijusios daugiau nei vieną IP.  Kažkokį minimumą, kuris leistų susitvarkyti su ypač įkyriais, ar net agresyviais klientais. Žinoma, niekas savo IP viešai nedemonstravo, taip pat ir neklausinėjo. Nojus šiek tiek baiminosi, kad Melodija paklaus to, tačiau jo baimės neišsipildė.
Ar tai reiškė, jog jis be problemų grįžtų čionai netgi būdamas ketvirtos ar penktos kategorijos?..
Liftas ūmai krestelėjo ir ėmė stabdyti. Šilta balta šviesa mirktelėjo, po akimirkos užsidegė mėlyna, nudažydama Nojaus palydovės veidą keistais atspalviais. Moteris dirstelėjo į vaikiną sutrikusi. Nojus pažvelgė į šviesas lifto lubose, tyliai svarstydamas apie kosminio mastelio sutapimus.
Iš pradžių teleportas, dabar dar ir liftas?
Arba jį supo nematoma aura, gadinanti visą šalia esančią įrangą, arba kažkas priimamajame susiprotėjo patikrinti Nojaus informaciją. Ir ką tik gavo atsakymą iš SŽK, su visa jo trumpa biografija.
Karma. Bulvių kerštas...
- Nesijaudinkite, taip retsykiais nutinka, - pasakė jam moteris, kurios kortelėje buvo nurodytas Karinos vardas. Profesionalus melas. Dar profesionalesnis balsas, neišduodantis jokių tikrų emocijų. Jos IP turbūt buvo aukštas.
- Mhm, aš niekur neskubu, - linktelėjo Nojus. - Gal jūs pasiėmėte kokią nors gerą knygą?
Jai nespėjus atsakyti, vėl įsižiebė baltos šviesos ir liftas trūktelėjo iš vietos.
Greitai suremontavo. Lyg vieno mygtuko paspaudimu.
Netrukus liftas pasiekė reikiamą aukštą ir šį kartą sustojo daug švelniau, be šviesų šou. Nojus tikėjosi išvysiąs už durų keletą vyrų neperšaunamomis liemenėmis bei vamzdžius, nutaikytus į jo galvą. Tačiau nieko panašaus. Prieš juos atsivėrė platus koridorius, kuriame savo reikalais zujo patys įvairiausi žmonės. Jokių kareivių. Kita vertus, Nojus tarėsi užmatęs keletą asmenų, kurie įdėmiai stebėjo jį, išlipantį iš lifto.
- Prašau čionai, - nukreipė Nojaus dėmesį Karina, beveik tempdama jį koridoriumi už rankos.
Velniškai ilgu koridoriumi, kuris veikiausiai irgi fiziškai nesutilpo į patį pastatą. Nebent visi pastatai Averentoje buvo Versalio dydžio.
Netrukus jie pasiekė duris, pažymėtas penktu numeriu bei nieko nesakančiu užrašu „YTB-R“. Karina pravėrė jas nesibeldusi. Jiedu pateko į milžinišką patalpą, plonomis, beveik popierinėmis pertvaromis suskirstytą į tuzinus mažesnių sektorių. Kai kuriuose sektoriuose tyliai dūzgė tuzinai serverių. Kituose, palinkę prie kompiuterių kažką aptarinėjo žmonės. Dar kituose sektoriuose aidėjo azartiški šūksniai ir ekranuose blyksėjo kažkokio video žaidimo scenos.
Karina apsidairė ir netrukus ranka pamojo asmeniui, kuris stoviniavo praėjime tarp sektorių, kažko laukdamas. Į ketvirtą dešimtmetį įkopęs vyras... ar bent šitaip bylojo jo išvaizda. Vos tik išvydęs Nojų, jis plačiai nusišypsojo ir skubiai prisiartino, tiesdamas ranką pasisveikinimui:
- Malonu matyti! Ar žinai, kaip mažai Sferoje dalyvaujančių sugalvoja panaudoti planšetę taip, kaip tu darei?
- Nežinau. Turbūt nedaug, - trūktelėjo petį Nojus, kratydamas atkištą ranką. - Ir jūs visus juos čia sveikinate?
- Visus, kuriuos tik pavyksta pasikviesti. Aš Ronanas, beje!
- Minutėlę, Ronanai, - kreipėsi į vyrą Karina. - Porą žodelių kitapus durų?
- Ar tai negali palaukti?.. Ne? Gerai tada. Nojau, palauk manęs minutėlę! Labai atsiprašau.
Štai ir prasideda. Tikriausiai ji informuos Ronaną apie tai, kas buvo iškasta apie mane...

Netrukus vyras sugrįžo, kasydamasis pakaušį. Karina jau buvo dingusi. Ronanas nužvelgė Nojų kažkaip keistai.
- Ar tu... ar tu ieškojai manęs mano slapyvardžiu, kai atvykai į priimamąjį? - paklausė jis tyliu balsu.
- Hm? - Nojus akimirką apsimetė nesupratęs klausimo, tada išplėtė akis ir nervingai patrynė sprandą, it susigėdęs. - Ak, aš galbūt sumaišiau, nes buvau labai išsiblaškęs. Taip, ko gero pasakiau joms, kad ieškau Šviežios Bulvės... Ach, dabar man aišku, kodėl jos taip keistai žiūrėjo į mane... velnias!
- Na nieko tokio, - atsikrenkštė ne ką mažiau susigėdęs Ronanas. - Mano kaltė, jog neužrašiau savo vardo kvietime.
„Žinoma, jog tavo kaltė, “ - mintyse pritarė Nojus. - „Ir tavo kaltė siekia daug toliau, nei maniškė. “

* * *

Amžiaus Išminčiai, panašu, turėjo savo atskirą sektorių. Su daugiau stalų ir kompiuterių, nei pačių žmonių. Į Nojų smalsiai sužiuro šešios poros akių, neskaičiuojant Ronano.
- O štai ir mūsų didvyris! - paplojo Nojui į nugarą Ronanas, jau spėjęs pamiršti apie nesusipratimą priimamajame. - Kadangi mūsų veidų tu negalėjai matyti, štai, susipažink su Eliju Prentisu, arba kitaip – Sušalusiu Girtuokliu. Jis tikras amerikietis!
- Malonu. Aš Elijas, - paspaudė Nojaus ranką išstypęs, itin kaulėtas vyras. - Bet gali mane vadinti Girtuokliu, jei nori.
- Aš Ivanas, - ištiesė ranką kitas, itin sportiškas vyrukas rusvais treningais. - Beje, aš tikrai kilęs iš Burbašo Rusijoje.
- Ak... Ivanas Iš Burbašo, - atpažino Nojus.
- Aha. Privalai dabar išgerti kartu su manimi, - kreivai šyptelėjo Ivanas. - Vėliau parodysiu tau, kur rasti geriausią skylę su geriausiais nuodais.
- Ramiai ramiai, - įsiterpė žemas, apvalus ir praplikęs vyras, stumdamas Ivaną šalin. - Mums nereikia šioje lindynėje dar vieno Ivano. Užteks ir Nojaus. Sveikas atvykęs, Nojau. Užuojauta išlaikius SS testą. Aš Nudistas. Prisimeni mane?
- Tiesiog Nudistas? - pasitikslino Nojus. - Tu buvai pirmas, pasiūlęs man realią pagalbą...
- Gera atmintis, - pagyrė jį Nudistas. - Ir taip, visi čia vadina mane Nudistu, tai aš su tikru vardu nė nepasidedu.
- Jis ir su drabužiais retai prasideda, - prunkštelėjo Ivanas. - Dabar apsirengęs, nes nebuvo kitos išeities. Arba elgtis kaip pridera, arba sėdėti kitapus sienos...
- Dar vienas, niekam nereikalingas apvalkalas, - paniekinamai purkštelėjo Nudistas. - Kaip ir oda. Mielai rodyčiau visiems tik savo skeletą, bet, kadangi pats jo nė karto nemačiau, man sunku tiksliai perteikti savo baltų kaulų spindesį.
- Bičiuli, tu dabar tikrai nedarai gero įspūdžio, - papurtė galvą Ivanas. - Nė per plauką. Tokius dalykus reikia sakyti, kai padraugauji su kažkuo bent dešimt metų.
Nojus stebėjo draugišką apsisvaidymą žodžiais, pamažu įsijausdamas į atmosferą.
- O kodėl būtent užuojauta, jei išlaikiau testą? - paklausė jis.
- O kaipgi kitaip? - sužiuro į jį Nudistas. - Nenatūralus rezultatas. Turėtum patekti į Srautą, kaip ir visi kiti Dievo tvariniai. Pasiekti Srauto žiotis ir išsivalyti jose. Jei ne Sfera, dabar gulėtum sau laimingas vystykluose, čiulpdamas motinos papą, o ne bendraudamas su šita degeneratų šaika...
- Gerai, dabar jau tikrai persistengei, - stumtelėjo Nudistą šalin Ronanas. - Ir nuo kada tu pasidarei religingas?
- Aš ne religingas! Tai toks posakis!..
Kol jie kivirčijosi, Nojus paspaudė ranką Petrai – vienintelei moteriai dabartinėje kompanijoje. Taip pat ir Kendžiui, kuris tuojau pat prisipažino esąs iš Japonijos.
Dabar Nojus žinojo, kaip atrodo japonas, kalbantis lietuviškai be jokio akcento.
Pasirodo, Amžiaus Išminčių grupėje buvo kur kas daugiau narių – beveik trys dešimtys. Kadangi Nojus sugalvojo atvykti neperspėjęs, daugelis jų arba ilsėjosi, arba buvo užsiėmę kažkur kitur.

* * *

- Taigi, jūs visi šioje vietoje stebėjote mano progresą... - nutęsė Nojus.
Ronanas, arba kitaip – Šviežia Bulvė – papurtė galvą šypsodamasis.
- Ne, Nojau. To, kas vyksta Sapnų Sferoje, neįmanoma stebėti. Tą gali tik viena Gaudemunda ir ji neprileidžia prie sistemos nieko kito. Mūsų darbas yra šiek tiek kitoks. Kadangi interneto ryšys Sferoje vis dar veikia, retsykiais pasitaiko testo dalyvių, kurie padaro lygiai tą patį, ką tu padarei. Ar mes visi padarėme. Jie įkelia į tinklą vaizdo įrašus. Mūsų darbas yra sugaudyti bei izoliuoti kiekvieną tokį įrašą, kad jų neaptiktų atsitiktiniai Regijos gyventojai. Antraip jie, patys to nenorėdami, gali sugadinti testą.
- Tačiau jūs patys patarinėjote man lyg niekur nieko.
- Vieną kitą nekaltą žodį, - trūktelėjo pečiais Ivanas. - Mums išties būtų smalsu, kas nutiktų, jei kažkuris testo dalyvis stryktelėtų į bedugnę.
- Ar nusileistų į bedugnę su narvu, - paantrino Elijas. - Dar niekas nebuvo to nufilmavęs.
- Gal ir buvo. Tačiau neturėjo galimybės pasidalinti įrašu, - pasakė Petra. - Kaip tu įkeltum savęs, šokančio į bedugnę, įrašą?
- Logiška, - sutiko Ronanas.
- Tikiuosi, jog tu nepyksti, jog mes tau nesuteikėme pagalbos? - paklausė Nojaus Petra. - Nes mes tikrai negalime. Griežtos taisyklės. Kiekvieno izoliuoto video komentarą tikrina, jei netyčia kuris nors iš komandos leptelėtų ko nereikia.
- Aš pykstu, - linktelėjo Nojus. - Ne už nesuteiktą pagalbą, o būtent už tą pasiūlymą stryktelėti į bedugnę. Nes vieną akimirką buvau susimąstęs apie tai.
- O dieve, jis pyksta! - aiktelėjo Petra. - Greičiau, neškite dovaną!
Ivanas pašoko ir išbėgo pro duris. Ronanas prisidengė popieriais.
- Aš... galiu nusirengti ir nukreipti jo dėmesį? - paslaugiai pasiūlė Nudistas.
- Nedrįsk!
Nojus smalsiai stebėjo sąmyšį. Jis išties nebuvo toks piktas, kokiu dėjosi. Šiek tiek suirzęs – galbūt. Tačiau tik dėl to, jog kažkas šioje gildijoje patikrino jo duomenis ir sukėlė mažą aliarmą. Laimei, šis aliarmas nepasiekė Amžiaus Išminčių. Šie elgėsi taip, lyg Nojus vis dar būtų eilinis Regijos pilietis, o ne anomalija su šešiolika IP.
Netrukus Ivanas grįžo su plokščia kartonine dėže po pažastimi. Priklaupęs ant vieno kelio, jis ištiesė ją  Nojui, it kokią auką.
- Priimk, o Nojau, už mūsų visų nuodėmes ir... ir...
- Priimk ir apmaldyk savo pyktį, - pasufleravo Petra.
- Aha, šitą! - tebetiesė dėžę Ivanas. - Pagiežą taip pat!
- Neapykantą, - iškišo galvą iš už popierių Ronanas. - Mes visi norėjome tik gero!
- Geriausio! Kad nušoktum į bedugnę ir būtum išgabentas į Srautą, kuriame atgimtum į mažą, apsikakojusį kūdikį, - nubraukė ašarą Nudistas.
- Bičas, - dėbtelėjo į Nudistą Petra, - bent kartą kažką teisingo pasakei. Nors ir nuskambėjo ne kažką.
Ivanas pasislinko ant kelių arčiau Nojaus ir įbruko dėžę šiam į rankas. Pažvelgė reikšmingai į akis.
- Ar išgersi kartu su manimi?..