Prie tuščių šulinių. 36 dalis

36. Regijos piliečiai (3)

„Valytojos sandėliukas“ pasirodė besąs visai pakenčiamo dydžio. Du kambariai, kurių vienas buvo šiek tiek didesnis ir priminė ką tik apvogtą biblioteką. Daugybė tuščių lentynų ir komodų stiklo durelėmis. Storas kilimas, dengiantis beveik visas grindis. Patogus fotelis ir kilnojamas šviestuvas šalia jo. Kitas panašus fotelis stovėjo pasuktas kampu į pirmąjį, skirtas namų svečiui. Sunkios mėlynos užuolaidos slopino dienos šviesą, sukurdamos puikią atmosferą skaitymui. Lentynos taip ir prašėsi užpildomos.
Kitame kambaryje dienos šviesa plūdo pro langą be jokių kliūčių. Vis dar daugybė tuščių lentynų, tačiau tarp jų Nojus išvydo įmontuotą plokščią televizoriaus monitorių. Priešingą kambario sieną ramstė plati sofa, ant kurios buvo atsainiai numestos dvi pagalvėlės su stilingu užrašu „Nostalgija“. Priešais sofą – mažas kavos staliukas. Šalia sofos – toks pat mažas, beveik simbolinis šaldytuvas stiklo durelėmis. Išvydęs pastarąjį, Nojus kilstelėjo antakį, truputį nustebęs.
Jo bute nebuvo nei tualeto, nei virtuvės. Taip pat ir jokios vonios, kas Nojui pasirodė šiek tiek keista. Pasitaškymas vonioje vis dar skaitytųsi kaip atgaiva sielai, net jei tai neatneštų jokios praktinės naudos.  Nebent vanduo čia buvo daug brangesnis nei Žemėje.
Prisiartinęs prie lango jis žvilgtelėjo į alėją kitapus stiklo. Vos keli praeiviai tingiai žingsniavo kiekvienas savo tikslais, niekur neskubėdami.
Keli praeiviai mieste, talpinančiame kelis šimtus milijonų gyventojų...
Nojui vis dar buvo sunku suvokti, ką veikė visi kiti. Keliavo po Paukščių Tako galaktiką? Kariavo?

Suskambo telefonas. Beata.
- Ar pastebėjai, jog šiame pastate kažkas negerai su vidine erdve? - paklausė be užuolankų, vos išgirdusi Nojaus balsą. - Ar tik čia, septintame aukšte per daug vietos?
- Ne, pas mane tas pats, - murmtelėjo Nojus, tikrindamas šaldytuvo turinį. Jame buvo paliktos keturios žalios skardinės su nežinomu gėrimo logotipu. Matyt tam, kad butas neatrodytų pernelyg tuščias. - Jau apžiūrėjai savo du kambarius?
- Nėra į ką žiūrėti. Daug tuščių lentynų, kažkas žalio šaldytuve. Net langai neatsidaro. Laimei, telikas veikia... oho, net septyniasdešimt du kanalai!
Nojus apsidairė nuotolinio valdymo pulto. Šio niekur nesimatė.
- Klausyk, gal pas tave yra vonia? - paklausė viltingai.
- Ne, o kam tau? Tiesiog tikėk, jog esi švarus. Man veikia.
- Ne tam, - papurtė galvą vaikinas, kilnodamas pagalves nuo sofos. - Tai senas pomėgis. Karšta vonia bent kartą į savaitę. Aš sugebėjau numirti tiesiai prieš paskutinę progą... klausyk, kur tu radai savo teliko nuotolinį?
- Telefonu įjungiau. Čia beveik viskas valdoma telefonu, jei dar nepastebėjai. Tik nešiojamo kompiuterio niekur nerandu. Arba jie čia neegzistuoja, arba mums nepriklauso.
Nojus atitraukė telefoną nuo ausies. Patikrinęs programas išties surado televizoriaus ikoną.
- Hmm, na gerai, - murmėjo Beata kitame ryšio gale. - Telikas leidžia naršyti tinkle, tai jau pusė bėdos. O kas tavo aukšte gero? Butas irgi dviejų kambarių?
- Du kambariai, daug lentynų, šaldytuvas su žaliomis skardinėmis, - išvardino truputį išsiblaškęs Nojus. - Ir visiškai tušti koridoriai. Nėra netgi jokio foninio triukšmo, kurį paprastai išgirstum daugiaaukščiame pastate. Toks jausmas, jog gretimi butai absoliučiai tušti.
- Aha... Dabar, kai pasakei... Galbūt jie čia išrado idealią garso izoliaciją, - paspėliojo Beata. - Ei, patikrink savo teliko meniu! Yra išties įdomių dalykų, ypač skyriuje „Mano aplinka“.
- Man būtų patogiau tą padaryti, jei baigtume skambutį.
- Tu ką, iš urvo išlindai? Dar pasakyk, kad laikai telefoną pridėjęs prie ausies! Nustumk skambučio langą į ekrano kampą. Atsidaryk bet kurią kitą programą. Vis dar girdėsi mane kuo puikiausiai.
Išgirdęs pašaipų toną, Nojus suirzo prieš savo valią. Vaikai...
Visgi mergaitė buvo teisi. Suvaldęs skambučio langą, Nojus įjungė televizorių. Šis parodė dviejų dalių meniu. Vienoje dalyje buvo televizija, internetas ir dar kelios medijos rūšys. Kitoje – kažkas daug keistesnio. Į Nojų spoksojo jo paties atvaizdas. Ir tai buvo atvaizdas, sukurtas jau po mirties. Galbūt netgi kažkur Sapnų Sferos gilumose.
Kita vertus, tai buvo itin kokybiškas atvaizdas. Jis patiko net pačiam Nojui.
Po nuotrauka, mažomis raidėmis buvo nurodytas jo ID: NojusUzverteAutus. Tada tikrasis vardas ir pavardė. Nuoroda į asmeninės informacijos tvarkymą.
Dar žemiau buvo kelios ryškios nuorodos:

* Mano namai
* Mano aplinka
* Kontaktai

Prisiminęs Beatos žodžius, spustelėjo telefono ekrane atitinkamo meniu nuorodą. Televizoriaus ekranas mirktelėjo ir nupiešė itin detalų izometrinį miesto žemėlapį. Venecija. Ekrano kampe sumirksėjo trimatė rodyklė, kuri netrukus šovė kažkur į miesto pietinę dalį. Vaizdas ėmė artėti, kol rodyklė sustojo ties septynių aukštų pastatu.
Jūs esate čia.
„Tai tiek to tyrinėjimo pėsčiomis“, - karčiai atsiduso Nojus.
Po rodykle išsiskleidė papildomos informacijos langas:

Miestas: Venecija
Rajonas: Kranklių Kalva
Adresas: Ironijos av. 14 (Bruno bokštas)

Ir tuo viskas dar nesibaigė. Programa netgi leido spustelėti ant pastato. Išsiskleidė pastato išplanavimas, kuriame buvo sužymėti visi butų numeriai. Apimtas negero įtarimo, Nojus surado ketvirtą aukštą ir 419 butą. Priartino per plauką arčiau.
Po buto numeriu įsižiebė jo vardas ir mažytė nuotrauka.
Nuostabu. Visa asmeninė informacija – viešame Regijos tinkle...
- Oho, pasirodo, visi artimiausi butai yra gyvenami, - murmėjo Beata. - Turiu net keturis artimiausius kaimynus... Ne - penkis. Tame bute gyvena porelė...
- Rimtai? - nepatikėjo vaikinas.
Jis stumtelėjo vaizdą į gretimą butą. Išties, po 418 numeriu netrukus įsižiebė vienišas vardas – Ferhana. Neįprastas ir nežinia, iš kurios šalies. Jokios nuotraukos. Jokių pašalinių duomenų. Nojus atsikvėpė lengviau. Visgi minimalus privatumas egzistavo. Antraip jis tikrai pasinaudotų Everesto patarimu ir susirastų sau drevę...
- Gerai, baigiam pokalbį, - nusprendė Beata. - Einu, susipažinsiu su kaimyne, kurios vardas panašus į prancūzišką. Perskambinsiu vėliau, čiau!
Ir dingo, neišklausiusi Nojaus atsisveikinimo.

* * *

Patyrinėjęs gerokai išsamiau, Nojus atrado, jog iš penkių artimiausių butų keturi buvo gyvenami. Kiekviename vos po vieną gyventoją. Beatos minėta porelė matyt buvo išimtis iš taisyklės.
Jis jau ketino išeiti į koridorių ir pasibelsti į paslaptingosios Ferhanos duris, kai telefonas pyptelėjo, pranešdamas apie atėjusią žinutę:

FreshPotato@ytbcoms. rg
Tema: Sveikas atvykęs!
Tekstas: Matau, jog sėkmingai įveikei SS testą ir tau nebereikia niekieno pagalbos: -)
Jei norėtum susitikti ir gauti atsakymus į kai kuriuos senus klausimus, šoktelk numeriu 004-0017-00244. Priimamajame sakyk, jog tave pakvietė Amžiaus Išminčiai.
P. S. Turi čia gerbėjų. Laukiam.

Nojus apstulbęs skaitė žinutę dar ir dar kartą. Fresh Potato? Ta pati Šviežia Bulvė, kuri komentavo po kiekvienu jo video?
Jis permetė mintyse visus Sapnų Sferoje nutikusius įvykius, kiekvieną jam paliktą komentarą. Turint papildomus 15 SP, tai buvo visai nesunku.
- Jūs visi apsimetinėjote, šūdžiai... - murmtelėjo Nojus. - Apsimetinėjote, nors žinojote, kas nutiks, jei nepraeisiu testo.

Jį būtų išsiuntę ten, kur baigėsi Srautas. Geriau nei būti suskystintam ir paverstam šio pasaulio žaliava, žinoma. Tačiau galimybė egzistuoti pranoko visas kitas alternatyvas, be konkurencijos.
Nojus ūmai pajuto Bulvei stiprią antipatiją.
- Amžiaus Išminčiai? - purkštelėjo jis. - Rimtai, kas čia? Vaikų darželis?

Tačiau pyk nepykęs, kvietimas buvo jo rankose. Truputį padvejojęs, Nojus nusprendė užbaigti ką pradėjęs. O jau tada, kai atauš ir galės mąstyti blaiviai, galbūt aplankys Bulvę ir Co.
Jis ketino spustelėti Ferhanos buto skambutį, tačiau nerado jokio mygtuko. Geriau pagalvojus, toks neegzistavo ir prie jo buto durų. Toks įspūdis, jog žmonės čia elgėsi senoviškai ir beldėsi.
Nebent...
Nojus ištraukė iš kišenės telefoną ir patikrino ekraną. Vos tik žingtelėjo prie durų arčiau, iššoko mažytis pranešimas su sidabriniu varpeliu.
Nuostabu. Jie netgi beldimąsi į duris pavertė programa...
Vaikinas spustelėjo varpelį. Ausį pasiekė smarkiai prislopintas tolimas tilindžiavimas, kurį išgirdęs Nojus suraukė antakius.
Šis pastatas nebuvo taip gerai izoliuotas, kaip spėliojo Beata. Visa ši mirtina tyla buvo natūrali. Tarsi visi gyventojai būtų kažkur išvykę, ar tūnotų kiekvienas savo bute, bijodami net krepštelėti.
Įdomu, ar šis pastatas vienintelis toks tylus, ar ir kitur tas pats?..
Paslaptingoji Ferhana neatsiliepė ir neketino rodytis. Nojus paskambino prie jos durų dar kelis kartus, tačiau veltui.
Prisiartinęs prie 420 durų, jis pakartojo procedūrą iš naujo. Ir vėl nieko. Gerai įsiklausęs girdėjo tolimą skambutį, tačiau niekas neketino rodytis. Abejodamas, Nojus patikrino telefoną, rodantį Grinvičo laiką. Šis rodė 14: 26. Teoriškai, normalūs gyvieji tokiu laiku būtų darbe. Gal ir jo kaimynai buvo išėję į darbą? Net jei ir negavo už tai jokių pinigų.

Atsidusęs, Nojus dar kartą patikrino Bulvės žinutę ir įsidėmėjo teleporto priimamojo numerį. Jei žinutėje būtų pridėtas normalus adresas, Nojus tikrai būtų išėjęs pėsčiomis. Vien tam, kad pamatytų miestą. Deja, teleporto numeris neišdavė jokio realaus adreso ir jis tingėjo naršyti adresų knygą, jei tokia iš viso buvo.

Nusileidęs į pirmą aukštą jis žengė į artimiausią teleportavimosi kabiną ir suspaudė skaičių kombinaciją.
Žalia ekrano juosta kelis kartus tingiai sumirksėjo, tada jo įvesti skaičiai išnyko ir ekranas plykstelėjo nemaloniai raudona spalva.
„Sistemos klaida. Palaukite... vykdomas patikrinimas. “
- Juk sakiau! - prunkštelėjo Nojus. - Sakiau, kad šitos mašinos kada nors išeis iš rikiuotės! Ir jos lyg tyčia...
Jis atsirėmė nugara į kabinos sieną ir ištraukė iš kišenės telefoną, ketindamas kaip nors surasti Bulvės adresą.
Jam dar nepradėjus, telefonas reikliai suvibravo ir ekrane užsidegė skambinančiojo ID. Jam skambino Šis Nuostabusis Agentas. Everestas...
- Klau...
- Asile, ar tu ką tik mėginai išsiteleportuoti iš Venecijos man nepranešęs? - pertraukė Nojų Everestas.
- Aa... aš... nežinau?..  - sumikčiojo Nojus.
Everestas atsiduso.
- Venecijos kodas yra 003. Tu ką tik įvedei 004 – Avarentos kodą. Kokio velnio tau ten prireikė?
- Aš... gavau kvietimą, - atsitokėjo Nojus. - Iš... iš Amžiaus Išminčių.
Gūdi tyla.
- Iš ko?
- Iš Šviežios Bulvės... Klausyk, aš nežinau jo vardo, gerai?. Jis priklauso kažkokiam Amžiaus Išminčių klanui, ar gildijai – neturiu supratimo. Tik žinau, kad jie stebėjo mane Sapnų Sferos testo metu ir dabar atsiuntė man pasveikinimą ir kvietimą aplankyti juos. Ir kadangi neišėjo susipažinti nė su vienu savo kaimynu, nusprendžiau priimti jų kvietimą.
Everestas garsiai atsiduso.
- Palauk truputį.
Nojus išgirdo tratančius klaviatūros klavišus. Ir trumpą prunkštelėjimą. Tada:
- Gerai, varyk. Užrašau tavo išvykimo laiką. Kai grįši, naudok teleportą įprastai, man neskambink. Ir kitą kartą žiūrėk miestų kodus, antraip nusuksiu sprandą!
Jis užbaigė pokalbį taip pat greitai, kaip ir pradėjo. Nojus stovėjo kaip įkaltas, jausdamas kakta žliaugiantį prakaitą. Po akimirkos teleportacijos kabinos ekranėlis vėl nušvito žaliai, lyg kviesdamas maloniai pakeliauti.
- Jėzau Kristau aukštielninkas... - sumurmėjo vaikinas.