Odė žiemai

O, žiema, baltų stebuklų valdove, 
Tu ateini taip tyliai,  tarsi vogtus laiką-
Vieną rytą žiuriu: dar vakar ruduo, 
O šiandien pasaulis aptaisytas tavo ranka. 

Tu nudažai laukus be jokio teptuko, 
Tik mosteli delnu ir žolės pasiduoda. 
Sukuri pūgą iš juoko, 
Ir vėjas tampa tavo pašėlusiu pasiuntiniu. 

Tu, Šerkšno Karaliene, brėži langus, 
Lyg pieštum amžinas pasakas ant stiklo. 
Kiekvienas brūkšnys- tai tylus priminimas, 
Kad laikas kartais turi sustingti, 
Kad žmogus prisimintų kvėpuoti. 

Tu pažadini vaiką kiekvieno širdyje:
Norisi mėtyti sniegą,  daryti angelą, 
Ragauti snaigę liežuviu-
Tarsi mažą saldainį iš debesų. 

Tu užklodai žemę balta paklode, 
Lyg sakytum: „šššš,,, pasauli, pailsėk „.
Ir net pati saulė- ta amžina klajoklė-
Tavo akivaizdoje tampa drovesnė, 
Raustanti už debesų skraistė krašto. 

O, Žiema, šalta,  bet teisinga, 
Tu neprašai būti suprasta-
Tu ateini, atneši tylą, 
Sustingusią muziką, 
Ir paleidi mus į savo švytinčią pasaką, 
Kurioje kiekviena snaigė turi vardą, 
Kiekviena naktis- žvaigždę, 
O kiekviena širdis - truputį daugiau šviesos.