Ištrūkti iš tamsos. 15 Skyrius

Byla S8L202 – palengvintas hipnozės seansas, leidžiantis pacientui laisvai išreikšti savąsias mintis.
– Trys, du, vienas… Pradėkite pasakoti nuo tos vietos, kai išėjote iš namų.
– Užrakinu duris ir numetu ant žemės riedlentę, užšoku ant jos. Man gera, lengvas vėjelis kedena mano plaukus. Pasitaisau kepurę ir pasispiriuodamas riedu iki oro transporto stotelės. Noriu, klausydamasis muzikos, mėgautis mūsų didmiesčiu. Užsidedu ausines ir garsiai pasileidžiu savo mėgstamiausią kūrinį. Riedu ir apie nieką negalvoju, už kelių posūkių išvystu stotelę. Joje stovi keletas modifikuotųjų. Man jie atrodo išties šauniai. Jiedu turi bionines kojas, o vienas iš jų netgi turi bionines rankas. Aš irgi norėčiau taip šauniai atrodyti, bet nesiryžčiau operacijoms dėl visų pojūčių netekimo. Juk lieka tik emocijos, o ir tos kažkokios keistos. Skaičiau apie tai viename diskusijų forume. Daugiau į nieką nežiūriu, tik į juos. Jie mato mane spoksantį, bet tik numeta bereikšmį juokelį ir toliau sau šnekučiuojasi. Girdžiu orobuso signalą. Pakeliu akis į viršų ir matau, kaip jis leidžiasi žemyn. Nusileidus jam ant žemės, atsiveria stotelės durys. Aš pro jas praeinu ir laukiu, kol atsidarys orobuso durys. Joms atsidarius, iš orobuso išėjo senyva moteris. Ji piktai žvelgia į modifikuotuosius. Turbūt ji yra gimusi tais laikais, kai būdavo normalu smerkti kitą žmogų dėl išvaizdos, požiūrių ar seksualinės orientacijos. Vienas iš jų iškiša savo tatuiruotą ir auskarais nusėtą liežuvį ir rodo jai jį su pasimėgavimu. Senjorė piktai suburba kažką ir eina sau toliau. Man yra labai juokinga. Negaliu susilaikyti, todėl garsiai juokiuosi. Spėju, kad ji mane už tai prakeikė. Įžengęs į orobusą, nuskenuoju mėnesinį bilietą ir matau priekyje laisvą vietą, skubu ten atsisėsti. Dedu šalia kojų riedlentę. Nusiimu kuprinę ir atsisegu ją. Traukiu skarmalus, kuriuos įprastai apsirengiu prieš eidamas į darbo biržą pokalbiui dėl tolimesnio pašalpų pratęsimo. Atsigręžiu į anuos du iš stotelės ir matau, kad orobuse yra dar keturi žmonės. Čia yra per daug asmenų, todėl imu skarmalus ir einu į tualetą persirengti. Man pasisekė – jis yra laisvas. Įėjęs į vidų, užsirakinu ir užvožiu unitazo dangtį. Pradedu persirenginėti. Deduosi šviesiai raudonos spalvos kelnes su prakirptais keliais. Jos man yra per gerą sprindį trumpos ir daugybėje vietų suplyšusios. Specialiai praplėšiau jas ties užpakaliu ir sugadinau užtrauktuką. Viską apsiuvau storais baltais siūlais, darydamas kuo didesnius, į akis krentančius dygsnius. Užsivelku storą, sudriskusį vilnonį megztinį, kuris seniau buvo baltas. Norint užsitikrinti darbo biržos darbuotojų garantuotą pasišlykštėjimą, laikau jį numestą galinio kiemo patvoryje. Megztinis yra aplipęs įvairiomis smulkiomis šiukšlėmis. Matau ropojant keletą mažų vabaliukų, tikriausiai tai yra jų naujieji namai. Mintyse kelis kartus kartoju, kad esu genialus sukčius, ir šypsausi sau, žiūrėdamas į nedidelį veidrodį, pakabintą virš nedidelės kriauklės. Iš kelnių kišenės išsitraukiu du indelius su iš anksto namuose paruoštu dažų mišiniu. Atidarau pirmąjį indelį ir spusteliu rudą, tirštą masę sau į delną. Pradedu trinti ją į dantis. Aš tai darau prispausdamas pirštą prie dantų, kad masė patektų į visas ertmes. Iššiepiu dantis, įsitikindamas, kad nieko nepraleidau. Manau, kad atrodysiu labai tikroviškai. Taipogi nuo vakar ryto nesivaliau dantų, todėl biurokratinės žiurkės tikrai nenorės su manimi terliotis ir kuo greičiau sudės visus štampus bei reikalingus parašus pašalpų pratęsimui. Antrame indelyje paruošti dažai yra skirti imituoti purviną benamio odą. Pradedu jais tepti veidą, sprandą ir rankas. Atlikęs šią procedūrą, kurią įprastai atlieku kiekvieną kartą eidamas į darbo biržą, grįžtu atgal į savo vietą. Apžiūrinėju oro transporto srautus ir matau pro šalį skriejančią įspūdingai atrodančią skraidyklę. Stebiu ją tol, kol ji visiškai išnyksta iš mano akiračio. Užmetu akį į metropoliteno centrą. Jis nusėtas kilometriniais dangoraižiais, bet vieno iš jų trūksta. Didysis Bilis yra įstrigęs į visų mūsų atmintį. Orobusas krypsta šonu ir į mane pradeda spiginti saulė. Prisidengiu akis kairės rankos delnu ir žiūriu žemyn į namų stogus, nusėtus ryšių antenomis. Mane tai trikdo... Šis vaizdas neprimena taikaus miesto. Įsivaizduoju mūšius gatvėse ir visur lakstančius karius su automatais rankose, besistengiančius apginti ryšio bokštus. Visa tai tik tam, kad pasiuntę žinią galėtų gauti atsakymą, kur ir ką reikės nužudyti. Orobusas nusileidžia ir ištraukia mane lauk iš fantazijos, kuri yra žymiai įdomesnė ir labiau intriguojanti nei realybė. Persimetu krepšį per petį, pasiimu riedlentę ir judu link darbo biržos. Žmonės gatvėje manęs vengia. Atrodau atgrasiau už tuos stileivas kiborgus. Manau, kad visi perdėtai jais žavisi, o jeigu tu išties turi rimtų socialinių problemų ir tai atsispindi tavo išvaizdoje, esi tik niekinamas. Seniai supratau, kad pagrindinis sėkmės indikatorius visuomenėje yra demonstravimas savo finansinės galybės. Apsirengus pačiu brangiausiu kostiumu turbūt dauguma nepažįstamų palydėtų maloniu žvilgsniu, o gal iš mandagumo net pasisveikintų. Dabar žingsniuoju gatve ir girdžiu iš šen bei ten atskriejančias patyčias:
– Žiūrėk, koks skarmalius!
– Tokio driskiaus seniai nemačiau. Neik šalia jo! Jis gali turėti ūtėlių arba gali užkrėsti kuo nors nepagydomu! – sudraudė mama savo paauglį sūnų.
– Reikėtų uždrausti miesto kanalizacijoje gyvenantiems išlįsti lauk dienos metu, – garsiai nuomonę išreiškė senų pažiūrų senukas.

Visa tai mane žeidžia. Aš labai nirštu, bet vedinas savo tikslo einu į priekį ir stengiuosi nekreipti jokio dėmesio. Dabar man yra daug svarbiau, nuėjus į darbo biržą, įtikinamai šnekėti. Nevykėliai yra jie, nes dirba sistemai, o aš jai nepriklausau ir niekad neketinu priklausyti. Viskas, kas yra aplink mane, tėra gražiai nudažytas fasadas, nė kiek neužmaskuojantis sunkios realybės. Sugėręs visų aplinkinių neapykantą ir žeminančius žvilgsnius prieinu rytinės miesto dalies centrinę darbo biržą, kaip tai skelbia užrašas. Imuosi praėjusio sykio scenarijaus ir elgiuosi taip pat. Pradedu nežymiai purtyti galvą ir tankiai mirksėti abiem akimis. Nustoju energingai eiti, nes stengiuosi sudaryti fiziškai ir protiškai sužaloto asmens įvaizdį, bet, žinoma, ne iki tokio lygio, kad mane įgrūstų į psichiatrinę ligoninę.

Aš vis labiau artėju prie pastato, bet staiga iš niekur atsiranda nervingumas ir lengvas stresas. Paguodžiu save, jog tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas, tad kaip nors susivaldysiu. Padrąsinu save ir nuklibinkštenu į vidų. Skenuoju savo bedarbio pažymėjimą ir matau ekrane skaičius: trys šimtai dvidešimt keturi. Išgirstu kviečiant numerį šimtas septyniasdešimt septyni. Teks labai ilgai laukti. Stoviu vietoje ir lengvai purtau galvą toliau.

Matau tarpusavyje bendraujančius asmenis. Aš esu ne iš tų žmonių, kurie pirmai progai pasitaikius leidžiasi į tuščių pliurpalų pasaulį. Esu seniai save atradęs kompiuteriniuose žaidimuose. Mėgstu žaisti šaudykles ir gurkšnoti šaltą alų, ką jau kalbėti apie bulvių traškučius, keliaujančius tiesiai man į burną. Jūs visi liurbiai, eikite ir toliau dirbkite savo sumautus darbus. Aš geriau tuo tarpu paimsiu man teisėtai priklausančią pašalpą ir, įsigijęs naują kompiuterinį žaidimą, mėgausiuos savuoju gyvenimu toliau. Išmokas galėtų padidinti, tada galėčiau gyventi komfortiškiau, arba galėtų duoti daugiau maisto talonų. Mėgstu visada skaniai ir sočiai pavalgyti.
– Kaip toks šlykštus nutukėlis gali dar išstovėti ant riedlentės? – pašaipiai pasakė vienas jaunuolis kitam.
Tai išgirdęs pradedu pykti. Sugniaužiu dešinį kumštį.
– Nebent bando ant jos plaukti. Tikras šūdų maišas, – tarė kitas ir garsiai nusijuokė.

Aš negaliu nekreipti į tai dėmesio. Einu link jų. Neleisiu tiems liesiems dvidešimtmečiams iš manęs šaipytis. Priėjęs sakau:
– Ar jūs čia iš manęs šaipotės?

Drąsesnis juodaplaukis įžūliai atkirto:
– Kur tu dar matai tokį beviltišką nevykėlį šioje patalpoje?

Jis žiūri tiesiai man į akis. Aš nejaučiu jokios baimės. Man jau užtenka šitos nesveikos visuomenės. Tuoj aš visiems įkrėsiu proto... Einu atgal ir pasiimu ant žemės gulinčią kuprinę.
– Žiūrėk, tas nevykėlis tavęs išsigando, – vėl prapliupo juoktis nebrendylos.

Tai yra viskas, daugiau niekas manęs nebežemins. Aš nužudysiu... Aš... Nužudysiu... Iš kuprinės traukiu pistoletą ir jį užtaisau. Jaučiu begalinį įtūžį. Nieko nelaukiu ir nukreipiu ginklą į tą, kuris ką tik iš manęs šaipėsi. Matau, kaip persimaino jo veidas, o akyse pasirodo baimė. Girdžiu, kaip rėkia aplinkui esantys žmonės. Paleidžiu porą kulkų į jį. Jis krenta negyvas ant žemės. Toliau spaudžiu gaiduką ir jaučiu dar didesnę neapykantą jam. Nusprendžiu nebetaupyti kulkų. Einu link jo ir šaudau. Kraujo bala vis didėja. Žmonių klyksmas veda mane iš proto. Einu arčiau ir šaudau į jo galvą, iš kurios jau beveik nieko nebeliko. Kraujas aptaško man veidą. Aš vis spaudžiu ir spaudžiu gaiduką, nors šoviniai jau pasibaigė. Metu pistoletą ant žemės ir suprantu, kad stoviu kraujo baloje, o šalia kojų – negyvėlis.

Ką aš padariau... Ką aš padariau... Kartoju tai garsiai.
– Stok! Ne iš vietos! – suriko ant manęs policijos pareigūnas.

Aš bijau pats savęs… Nesuprantu nieko, kas darosi aplinkui.
– Gerai, kai suskaičiuosiu iki trijų, viskas bus baigta. Atsibudęs iš hipnozės jūs nieko neatsiminsite, – pasakė profesionalus hipnotizuotojas.
– Ką apie tai manai, Hantli? – paklausė vyresnysis policijos seržantas, stovintis už veidrodinio stiklo.
– Tai ne tas atvejis, kurio mes ieškome. Tai yra akivaizdžiai užsidepresavęs vidutinio amžiaus vyras, negyvenantis normalaus socialinio gyvenimo. Metai iš metų jame kaupėsi pyktis, kurį išliejo ant pirmo pasitaikiusio asmens. Nesuprantu, kaip galima visą gyvenimą žaisti kompiuterinius žaidimus ir gyventi iš socialinės pašalpos. Dėl to šis asmuo atkrenta. Seanso metu nebuvo nieko užsiminta apie jokius keistus garsus galvoje, kaip antai traškėjimas, pypsėjimas, ūžimas ar balsas, liepiantis žudyti. Ši byla ne mūsų, – užbaigė pareigūnas Hantlis ir siurbtelėjo atvėsusią kavą iš popierinio puodelio.