Lapai, nežinantys, kur kristi.

Vėjas griūna į medžių šakas,
o lapai krinta, nežinodami kur nusileisti.
Upė lekia, sustojusi tik akmeny,
ir jos bangos šaukia, bet niekas negirdi.

Sodai auga tamsoj, kur saulė retai kyla,
ir gėlės, pasislėpusios po žeme, laukia palankesnio ryto.
Šakos įsirėžia į dulkes,
bandydamos pajusti, kur dar galima laikytis.

Debesys rauda virš kalvų,
ir lietus krinta be tvarkos, tik kur pasitaiko.
Medžiai, pavargę laikyti savo žalią karalystę,
tik reaguoja į vėjo šnabždesį,
nežinodami, ką patys norėtų sakyti.