Nata gelbsti

Egzistencija gali būti labai sunki,
Kai sielą liečiančios muzikos negirdi.

Naujienų srautas yra tamsus,
Lyg niauktųsi virš mūsų dangus.
Skausmingas darbas kiekvieną dieną,
Kad užsidirbtum valgį ir padėtum į vietą.
Pasipriešinimą įveikì,
Sekundę atsipūti,
Ir vėl išūkis naujas,
Kiek gali laikyti kraujas?
Niekas nemirtingas nėra,
Artėja ši siaubinga diena.
Akmenį Sizifas ridena,
Kas mato darbo galą?
Rideni vis aukštyn aukštyn,
Svoris eina vis sunkyn sunkyn.
Kaip tapti laimingu Sizifu,
Kai jautiesi įkalintu paukščiu?

Kokia visa to prasmė?
Muzikoje yra esmė!
Tikroje muzikoje, kuri liečia sielos gelmes,
Išsiubuoja, intoksikuoja, girdi jos natas.
Supranta ašaras, nuvalo jausmingai,
Pasiekia epogėjų, jauti galingai,
Kai atplėšia tave nuo realybės Žemės,
Tu sekundę kažkur kitur, dvasia remias,
Į debesis virš mūsų planetos prakeiktos,
Kurioje teisybė pralaimi per dažnai visados.
Pasiekei epogėju su muzika profesionalia,
Prisilietei prie begalybės iliuzijos, tame.

Nors baigtiniu tau lemta būti,
Muzika nuneša į tolius pabūti.
Jau nebetokia sunki tavo kančia,
Skamba paskutinė muzikos nata.
Pasidalina natos svoriu su tavim,
Tristanas ir Izolda skamba su manim.