Dar ruduo neišėjo

Dar ruduo neišėjo,
Bet žiema jau čia pat.
Ir lapai, tyliai nukritę,
Užsiklojo sniegu...
​Ir medžiai stovi nurimę,
Lyg saugotų tylos valandą,
Tarsi lauktų, kol šviesa
Perbrauks jų pečius naujais sapnais.
​O žemė šerkšno garsu
Kalba apie laiką, kuris keičiasi —
Ne išnyksta, tik persirengia
Baltais apdarais.
​Ruduo dar laiko rankoje
Paskutinį savo auksinį lapą,
Bet žiema jau, žvilgsnį nuleidus,
Šypsosi jam per petį —
Lyg sakytų:
​„Leisk — dabar mano eilė žydėti. “