Alchemija ir amžinatvė

*
Auksas rūdija
pinga rugsėjai spaliai ir lapkričiai

prie kūrenamų lapų krūvos
regėjau kaip lydomas auksas
nublanksta prieš lydinį
tobulo laiko

Deimantai nieko verti
jų negali vėl paversti grafito širdelėm

su deimantu neparašysi eilėraščio
nenupieši amžinai skrendančio
paukščio

patys vertingiausi brangakmeniai –
spalvoti akmenukai
rasti vaikystėje pirmą kartą prie jūros

tobulai nugludinti
nepakartojamų raštų

Būstai netenka vertės
tušti sraigių namai – laikini vėjų
ir rudenių viešbučiai

kregždės – laisvosios mūrininkės
palieka angas it akmenines
pražiotas burnas

Vertingiausias nekilnojamasis turtas –
smėlio pilys pajūryje
oro pilys svajonių kvartaluose

pastatytos kadais be leidimų

tobulos minties architektūros

su vaizduote sukibusios smiltys
nesugriaunamos ir nesunaikinamos

amžinatvės struktūros

*
Vaikystėje turėjau
graikinį vėžliuką

kuris mėgo šildytis
prie tepalinio radiatoriaus

kietas jo šarvas
saugojo mus abu
nuo plastikinių kareivėlių desanto

po šitiek metų
vis dar judantis
milžiniškas vėžlys
tokių gilių ir protingų
akių

į jas pažiūrėjęs jaučiuos
vis aiškiau suprantąs

kad jis pergyvens mus visus
netgi ir šitą
pasaulį