Narkašlendas. Naujieji nevykėliai. (1)

Prologas

Seniai seniai, kai žemėje nebuvo mašinų, nes jų niekas neužkasinėjo, gyvavo karalystė. Supo ją daugybė upių, todėl dėl nuolatinio siūbavimo daugelis gyventojų sirgo jūros liga. Apie karalystę buvo begalės ežerų, upių, upelių... Trumpiau kalbant, aplink driekėsi pelkės. Gyveno joje vargo nematę gyventojai... Bet gyveno jie taip neilgai. Kilo Didysis Kvailasis karas, dar žinomas Warcrafto vardu. Jo metu karalystė neteko beveik pusės savo gyventojų, tarp jų ir karaliaus. Visa laimė, kad pasaulį nuo blogio išgelbėjo didvyrių banda.
Bėgo metai. Nesėkmingai. Visi juos pasivydavo ir aplenkdavo. Didvyriai išmirė. Pasaulyje vyko galybė pasikeitimų. Mirus karaliui (nepaisant to, kad jis tryliktą dieną prisikėlė kaip zombis), monarchiją pakeitė zombistinė respublika. Pavadinimas buvo pakeistas į Narkašlendą. Buvęs karalius, dabartinis zombis, pasitraukė iš aktyvios politinės veiklos ir įkūrė naminių gyvūnėlių kapines. Kartais jis prisimindavo senus gerus laikus, kai valdė šalį. Kai galėjai tikėtis stebuklų. Kai magija padėdavo laimėti mūšius... Tik nejautė karaliaus pašvinkusi širdis, jog vėl kaupiasi negerovės...

* * *

-Taip! Taip! Taip! Greičiau... Greičiau... Kišk... Kišk giliau... Taip! TAIP!!! – klykavo profesorius Kvailislovas, stebėdamas kaip asistentas Pusprotislovas junginėja laidus.
-Jau baigiau, - išstenėjo asistentas, - sistema nepatikrinta ir tikriausiai neveikia.
-Gerai, - sušuko profesorius, - tuoj mes pakeisime pasaulį!
Profesorius ėmė baubdamas lakstyti po salę pilną visokių įrengimų. Galiausiai susipainiojęs savo chalato skvernuose plojosi ant žemės. Nusprendęs, jog tai likimo pasiųstas ženklas viską pradėti, jis pradėjo. Kvailislovas čiupo pirmą pasitaikiusią rankeną ir ją patraukė. Prieš tūkstantį vienos voverės nosį išlindo smirdintis supelijęs sūris. Jos paklaikusios apsisuko ir puolė bėgti. Deja, voverės buvo uždarytos ratuose, kurie gudria diržų, krumpliaračių, ratų ir batų sistema buvo sujungti su generatoriumi.
Profesorius nusikeikė. Jie užmiršo pakeisti prasmirdusį sūrį į riešutus. Pradiniame projekte numatytų pelių galios neužteko, todėl teko jas pakeisti į voveres... Dabar šios bėgo į priešingą pusę. Generatorius sukosi ne taip kaip turėjo ir gamino neigiamą elektros energiją. Viskas aplink ėmė drebėti. Sklido visokie negeri garsai ir kvapai. Kvailislovas, apstaugęs Pusprotislovą ko jis čia stena vidury laboratorijos, nulėkė gelbėti eksperimento. Jis bandė išgąsdinti voveraites, kad jos iš siaubo išstiptų, tačiau gyvulėliai tik dar labiau įsismarkavo. Nugriaudėjo sprogimas, pasigirdo ožkų bliovimas, pasmirdo svilėsiais. Visur užtemo. Tik kamputyje mirksėjo užrašas „Fatal error 666“.
Staiga laboratorijos sienas sudrebino balsas:
-Kas išjungė šviesą?
-Jis gyvas! – suklykė Kvailislovas.
-Jis prisikėlė! – suspiegė Pusprotislovas.
-Papūskit man į subinę, - sugriaudėjo pirmasis balsas, - kas gyvas? Iškrypėliai, ką jūs darot? (cenzūruota), jūs (cenzūruota) nebandot lįst... (cenzūruota)!
-Tai, kad pats liepei... – bandė pasiteisinti Kvailislovas.
-Eikit jūs... Nesvarbu kur. Kas jūs?
-Aš profesorius Kvailislovas, o čia mano asistentas Pusprotislovas. Mes atgaivinome tave iš mirusiųjų naudodamies tavo sukurtomis technologijomis.
-Profesorius, tai tipo kažkokia mago rūšis?
-Ne, nuo to laiko kai tave užmušė ir padarė iškamša, prabėgo daug metų, dabar išpopuliarėjo mokslas. Tačiau blogis nemarus. Norėdami pasinaudoti tavo protu, mes planuojame užvaldyti pasaulį...
-Pasaulį valdysiu aš, - tamsoje nuaidėjo klaikus krapštomos nosies garsas, - Karabasas Besmiertnas! Ha, ha, ha, ha, ha...

* * *

Narkašlendo saugumo departamento koridoriais bėgo susijaudinęs gnomas. Trumpos kojelės kilnojosi taip greitai, kad jų beveik nesimatė. Kepurė šokčiojo ant galvos ir tik stebuklo dėka nenukrito žemėn. Išraudęs veidelis tiesiog žliaugė prakaitu. Išsprogusios akys nepranašavo nieko gero. Iš burnos drimbančios ir per barzdą varvančios putos sudarė linksmo ir geraširdžio gnomo įvaizdį. Iki durų likus porai metrų gnomą partrenkė ir mirtinai sužalojo girto santechniko Vasios vairuojamas, šviesiai geltonos spalvos tamsiu atspalviu nudažytas, tiuninguotas, prieš pusmetį praėjęs techninę apžiūrą keturių nukaršusių kuinų velkamas mokyklinis sunkvežimis.
Narkašlendo saugumo departamento superslaptasis superagentas Jonelis Sileliavk, numeris 0, 07, kalbėjosi su savo šefu:
-Baisiajame miške pastebėtas tūkstančio dviejų voverių trūkumas. Beveik esame tikri, kad vieną iš jų pagrobė fėjų feminisčių teroristinė organizacija. Visos likusios dingo be žinios.
-Kokias išvadas darote?
-Nežinoma teroristinė organizacija, neseniai pavogusi Karabaso Besmiertno iškamšą, gali kurti labai negerus planus. Spėjame, kad jie bandys pasiūti savo stabui kailinius iš tūkstančio ir vienos voverės uodegos, o pačias voveres panaudoti kaip pigią darbo jėgą sprogmenų gamyklose. Taip pat gali būti, kad jas parduos į užsienio zoofilų haremus.
-Koks siaubas. Tie teroristai yra blogi. Ką planuojate daryti?
-Siūlyčiau išbandyti mūsų superslaptas technologijas. Kitaip šio teroristinio išpuolio pasekmės gali būti neprognozuojamos.
-Daryk kaip išmanai. Užkniso mane visas šitas reikalas. Iš viso ką aš čia veikiu? Ir nespoksok į mane. Autorius nesugalvoja ką turėčiau pasakyti, tai varyk iš čia!
Jonelis nulėkė daryti kaip išmanantis. Nulėkęs į laboratoriją liepė naudoti visiems gerai žinomas superslaptas technologijas. Mokslininkai puolė prie milžiniško katilo. Vienas su kitu jie kalbėjosi tik trumpais sakiniais, sudarytais iš žodžių, nepagarbiai apibūdinančių seksualines mažumas ar nurodančių ką reikėtų daryti su vienu ar kitu organu. Pagaliau prasidėjo pati operacija.
Mokslininkai sumaišę grūdėtą varškę, plaktą pasaldintą grietinėlę bei nedideliais gabalėliais supjaustytus ananasus, braškes, apelsinus ir sudėję visą tai į desertinius indelius, puolė prie kito katilo. Papuošę ananasų griežinėlius, plaktos pasaldintos grietinėlės bokšteliais ir mėtų lapeliais jie ištiesė savo šedevrą Joneliui. Šis paragavo. Kelias akimirkas pamąstė. Galiausiai pasidomėjo:
-Kas čia per velnias?
-Desertas su grūdėta varške! – choru sušuko mokslininkai.
-O kodėl jūs pagaminote desertą? – susiraukė Jonelis.
-Klausyk, - susiraukė mokslininkai, - tu kvaiša slaptasis agente, kiek kartų tau reikės sakyti, kad kairėje pusėje laboratorijos durys. O dešinėje – virtuvė!
Labai nusikeikęs Jonelis nuslinko laboratorijon. Virėjai skubiai šoko prie mėgintuvėlių ir galiausiai paruošė tai, ko Sileliavk ir troško. Iš milžiniško puodo išlindo šlapia, gleivėta, apsisnarglėjusi ir siaubingai dvokianti būtybė.
-Štai jis! – sumurmėjo Jonelis.
-Taip tai aš. Kame bėdos? – tarė būtybė.
-Kilo kelios problem su Karabaso Besmiertno iškamša. Mes nesitikim, kad mums padėsi, bet gal tavo nuomonė pasikeis jei išlenksime kelias statines spirito?
-Loginas teisingas. Varom prisigert.
Būtybė, kadaise vadinta Kaliausia, dabar klonuota iš mėgintuvėlio, nuėjo daryti tai ką moka geriausiai – gerti.