Mažos mergaitės atminty... (5) (juodraštis)

Vaizduotė
Esu visai maža. Dažnai sergu. Gulėti labai nuobodu. Reikia ką nors susigalvoti. Staiga prisimenu savo kaimynus, kurių man tokie keistai sunkiai įsimenami vardai. Aš jų neskiriu: nežinau, kurio Stasys, o kurio – Kazys.  Neišmanau, ką daryti, kokį būdą susigalvoti, kad galėčiau skirti, kuriam kuris vardas priklauso. Pasiimu lapą popieriaus ir nupiešiu eglutę, kurios šakos žemyn. Taip įsivaizduoju Stasio vardą, nes jis man skamba švelniau ir žemyn svyrančias eglutės šakeles galėčiau glostyti – nedurtų. O aukštyn nupieštos šakos yra grubesnės – tai bus Kazys, vardas skambantis šiurkščiau. Tik reikia gerai įsiminti, kuriam kurį piešinį paskyriau, kad šitaip geriau įsiminčiau ir nesupainiočiau vardų.
Kartą pas mus ateina iš Sibiro grįžęs kaimynas. Jis sunkiai alsuoja, kosti – buvo peršalęs plaučius, pasiliko uždegimas, kuris vis atsikartoja. Apie tokią jo negalią išgirstu iš senelės. O kokį piešinį jam buvau pritaikiusi? Aha, atsiminiau… Tą, kurio eglutės šakos nulinkusios žemyn – taigi Stasys…

Senas šuo
Prie mūsų tvarto stovinčios būdos pririštas gulėdavo didelis šviesiai rudas garbanotas šuva. Mažai jis lojo – nebuvo piktas… Man ta geltona spalva maloniai šilta, kaip ir didelės purios jo garbanos.
Kartą senelis parnešė jau paaugusį juodą šuniuką. Kudlotąjį paleidęs, pririšo jaunėlį.
– Kodėl jis iš džiaugsmo nebėgioja, guli pašaly?
– Jis jau senas, nebemato, – aiškina mama. – Niekur nebenueis…
Buvo daug džiaugsmo žaisti su šunimi, ant jo jodinėti, tampyti už kudlų,  ausų ir uodegos… Jis vargšas tyliai iškęsdavo visas mūsų išdaigas…
Vieną dieną šuo kažkur dingo… Mama jį vis šaukė ėsti, bet taip ir nebeprišaukė… Nors mes jo laukėme ir visur ieškojome, bet neatsirado jis nei kitą dieną, nei po savaitės…
– Gal kas būgną pasidarė iš odos. Muzikantų netrūksta…
Kai sužaliavus vasarai mama vieną šeštadienio vakarą nusivedė mane į gegužinę miške, išplėtusi akis žiūrėjau į kaimyno mušamą būgną. Tyrinėjau, ar jis ne iš mūsų senojo šuns odos…

Žydai
Labiausiai mėgstu klausytis mamos pasakojimų apie žydus. Ilgai prašius, ji pradeda pasakoti:
– Ant kalnų žydai turėjo malūną, kur karčiamą laikė. Žaisdavau su žydų vaikais ir žydiškai jau neblogai mokėjau. Mano bendraamžis žydukas vis prašydavo pačiulpti lašinių. Aš jam atkirsdavau, kad negalima, Dievas nubaus. Tik jis neatstodavo. Duodavau lašinių gabaliuką, kai turėjau…
– O kur jie dabar? – klausiu.
– Išvarė juos vokiečiai per karą. Ir ne tik juos, bet ir viso miestelio žydus. Liepė išsikasti griovį… – jau nebesuvaldo ašarų mama. – Su Joseliu nespėjau nė atsisveikinti…
– Taigi, – įsiterpia senelė. – Šiurpus buvo metas. Savaitę užmigti negalėjome… Iš siaubo niekas vakare nedegė šviesos… Kąsnis strigo gerklėje…
– Žmonės pasakojo, kad žemė dar ilgai judėjo…
– O, prieš karą kiek visko žydai priveždavo: statines silkių tokių, kad riebalai rankomis tekėdavo, – prisimena senelė. – O kiek riestainių ant aukštyn pakeltų ienų prikabindavo…
– Pasitaikė ir negerų dalykų… – toliau pasakoja mama. – Ten miške karčiama buvo… Irgi žydų… Tai, būdavo, kai į bažnyčią vyresnieji išeina, iš vaikų žydelka kiaušinius išmonydavo už saldainį ar kokį skanėstą. Girtuokliai į tą karčiamą viską tempdavo…
–  Tik ar už tai galima žmogų žudyti, – gąsčiojasi senelė.
– Ko tie vokiečiai čia pridarė… viską sujaukė, suvėlė, – šnypščia ašaras į nosinę mama.
– Žiaurūs laikai, oi, žiaurūs buvo, – linguoja galvą senelė. – Gerai, kad jūs tų baisybių nepatyrėt…