Rudenio plaštakės

Miesto šviesos mirksi - kaip bejausmės akys,
Kuriose dar  gęsta vasaros aidai,
O širdy pilkėjančios rudenio plaštakės -
Varva akvarelėm medžių atšvaitai.

Nejauku nuo šalto, rudeniu pritvinkusio
Vėjo balso šlapio, - darosi nyku,
Rodos ir pati prigersiu jo ir dingsiu
Tarp vis labiau pilkėjančių minioje žmonių.

Ir  atrodo pats sau tampi šešėliu
Ant šlapio grindinio be pėdsakų eini,
Gal viskas ką mylėjau - ištekėjo
Rudenio alsavimu - stiklo lietumi...

Lietuje belieka -  rudenio plaštakės,
Kai ore sustingsta vakarų vėsa,
Bet blogiau kai dingsta, ką mylėjo akys
Ir užpildo širdį pilkėjančia šviesa.