Klasės mergina

Klasės suolai, vakare rusenantys rusvu lako blizgesiu, laukia mėlyno sąsiuvinio
Išplėšiu bekraujį sąsiuvinio gabalą ir kraujas nepasirodo, nematau nei vieno lašo 
Užrašiau ant  apnuogintos išplėšto lapo krūtinės
„ Jolka“
Popieriuje atsispindėjo saulė, parašytas žodis  įgavo balsą, skardesni nei fizikos mokytojos
„ Jolka“ lėtai gargaliuoja jausmai, išsigandau, kad taip garsiai.
Paraudau iš baimės, tiek klasėje besiklausančių
Ieškančių  kieno taip dejuoja jausmai
Išgirs anksčiau nei širdis išmoks tylėti
„ Jolka“ suspaudžiu jos vardą, telpantį mano delne
Vardas, slysta iš delno ir baltu dūmu spirale kyla į vakaro dangų
Bėgu namo, nes  vardas „ Jolka“ ėmė didėti ir uždengė visą dangų
Mano lovoje sėdi didelės akys – jos akys
Pagriebiu dėdės medžioklinį šautuvą ir šaunu
Akys žiūri nemirksėdamos
Bėgu į teatrą ir glostau geltonus aktorės plaukus
Prašiau nusirengti ir parodyti širdį, protą ir kūną
Aktorė perspėja, kad tai iliuzija
Nesustabdau. Žiūriu į šaltą iliuziją
Sugrįžus lovoje tebesėdi nevilties pilnos akys
Vėl šaunu į bespalves akis
O jos nejuda iš vietos, net tada, kai skandinu jas kibire
Klasėje tik suolai, rusenantys rusvu bespalviu lako blizgesiu
Kada prisipažinsiu „ Jolkai“, bus lengva tarsi šypsotųsi aktorė
Atsiverčiu mėlyną sąsiuvinį  - į mane žiūri mėlynos akys