Už durų

miestas kuriame
saulė pakyla virš aikštės
nušviesdama kelią
ir viskas panyra
į triukšmo kokofoniją
užmiega paryčiais
kai užgęsta žiburiai
gatvėse ir languose
o vakaras
lyg nematomas svečias
įprastas
bet visada kitoks
įsėlina
į miestą
kambarį
net sielą
tada taip noriu
praverti duris į praeities celę
kur puotauja prisiminimai
rauda neišsipldžiusios svajonės
ir supasi gražiausi sapnai
žinau
niekas nepasikeis
net jei tos durys atsidarytų
niekas
tik rytas išauštų anksčiau
o miegas neaplankytų