Tylos žemė

Po paviršium ilsisi garsai -
tarsi šaknys, pamiršusios saulę.
Jos vis dar geria vandenį iš tamsos,
bet nebeatsimena, kodėl trokšta.

Virš jų slypi ramybės veidas,
lyg ežeras, kuris nesapnuoja vėjo.
Jo veidrodžiu slenka metų laikai,
bet niekas nebanguoja.

Ir tik kartais, kai vakaras užmiršta kalbėti,
kažkas tyliai pajuda gilumoj -
tarsi akmuo prisimintų,
kad kadaise buvo vanduo.