Patark tam neklaužadai vėjui, kur pūsti,
Kad sėjamam grūdui neleistų nusprūsti.
Patark aguonoms, kaip į taktą linguoti,
Kaip medžio lapui nugelsti ir paruduoti.
Ir paukščiui patark, kaip reikia plasnoti.
Tu patark, jei minutę gali nekvėpuoti,
Kaip po vandeniu eismą žuvų reguliuoti,
Kaip pernykščius zylių lizdus remontuoti.
Patark, kaip iš mirusių žmogų prikelti,
Apginti nuo vagių kanalizacijos dangtį,
Patark, kaip teisingai raides sudėlioti,
Tu patark – kaip šypsotis ir nesijuokti.
P. S.
Kada mes išsigydysime
norą patarinėti neprašyti?
Niekada!
Kanalizacijos dantis privertė nusišypsoti:D Parašyta kažkaip lyg ir paprastai, net sakyčiau banaliai, bet kažkas originalaus, gal pati visuma pateikta pakankamai įdomiai ir savotiškai, tą banalumą padaro netokiu jau ir banaliu. Man patiko. 5
Žinutė priklausomiems nuo poezijos.
Jeigu kai kam poezija yra maistas, tai eilėraštis – indas, į kurį tas maistas sudedamas. Nereikia visuomet priekaištauti, kai ant stalo padedama tuščia lėkštė. Geriau įsižiūrėkime į tą lėkštę – gal ji tiesiog įdomi, išsiskirianti iš kitų. Kartais norisi pagaminti skanią vakarienę, o kartais – nužiesti įdomesnį indą. Abu darbai yra vienas kitam reikalingi ir prilygstantys.