Dienos įspūdžiai

Išaušo gražus saulėtas rytas. Dangus skaisčiai mėlynas. Bekylanti saulė skleidžia savo plačią šypseną, kviesdama išeiti iš namų ir pasigrožėti rudenišku gamtos grožiu bei įsitikinti, kad ir šis metų laikas turi savo išskirtinį žavesį. Net vėjas nurimęs ilsisi savo buveinėje, nedrįsdamas jaukti šios paslaptingos rimties.
    Nuo Baltojo tilto atsiveria įspūdingas vaizdas. Sakurų sodas, pavasarį švytintis baltais žiedais, dabar raudonuoja saulės atokaitoje, pagyvindamas sodriai žalią pievos spalvą. Už jo klevai koketuoja, geltonai, rausvai nusispalvinę savo lapus. Ne ką prasčiau atrodo Neries šlaitai, pasipuošę tamsiai raudonais krūmais. Upė, mėgaudamasi malonia saulės šiluma,  tingiai srovena, nes nėra kur skubėti. Bet praplaukia laivas, sukeldamas bangas, o jose atsispindintys saulės spinduliai virsta linksmai šokinėjančiomis mažomis žvaigždutėmis.
    Nuo Baltojo tilto iki Mindaugo tilto saulėta pakrante žingsniuojant ir mėgaujantis jos gražiais  vaizdais, kelionė neprailgsta. Prie Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus mane pasitinka sraunioji Vilnelė ir pašnibždomis dainuodama, skuba susitikti su Nerimi, nes, turbūt, nori kartu pasidžiaugti gražia rudens diena. Aš keliauju į Bernardinų sodą, turintį savo istoriją, siekiančią penkioliktą amžių.
    „1469 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis pasikviečia į Vilnių bernardinų vienuolius. Vienuoliai įsikuria pietrytinėje Gedimino kalno dalyje. Jiems dovanotoje žemėje užveisti sodai ir daržai.
    XVIII a. pab. Šalia Bernardinų sodo įkuriamas Vilniaus universiteto botanikos sodas, tapęs vienu gražiausių ir turtingiausių sodų Europoje.
    1831 m. sodas paverčiamas generalgubernatoriaus pramoginiu sodu.
    1863 m. uždaromas Bernardinų vienuolynas, o Bernardinų sodo teritorija padalyta į sklypus ir paversta miestiečių daržais.
    1870 – 1872 m. pagal architekto Nikolajaus Čiagino parengtą projektą trys miesto sodai – Botanikos, Bernardinų ir sodas prie Katedros sujungiami į vieną parką. Nuo tol jis tampa atviras miestiečiams.
    Po Antrojo pasaulinio karo parkas buvo pervadintas Jaunimo sodu. Atgavus nepriklausomybę ir, beje, atsižvelgiant į XIX a. egzistavusio priemiesčio pavadinimą, sodui buvo suteiktas Sereikiškių parko vardas.
    O šiandien grąžintas senasis pavadinimas – Bernardinų sodas. ’’
    Einu toliau. Didysis fontanas šoka savo šokį – aukštyn, žemyn, augalija ramiai žaliuoja, lyg vasara dar nebūtų praėjusi. Sode dvelkia tokia ramybė, kad net antys tvenkinyje plaukioja tyliai, lyg įdėmiai klausydamos sodo pasakojamos istorijos.
    Prie išėjimo vartų, lyg garbės sargyboje, stovi 400 – 500 m.  skaičiuojantis ąžuolas, kuris, veikiausiai, buvo pasodintas vienuolių bernardinų. Jo aukštis siekia 16 metrų, apjuostis – 474 cm.
    „Čia, prie senojo ąžuolo, kuris ypač svarbus baltų tradicinės religijos puoselėtojams, per valstybines šventes atliekamos religinės apeigos, dainuojamos archajiškos baltų dainos. ’’
    Pagarbiai nužvelgiu didingą ąžuolą ir nueidama pagalvoju, kad ir vėl paklaidžiojau istorijų labirintuose, tik šį kartą gamtos prieglobstyje, kuriame visada gera pabūti.