Karmos tribunolas

Virpančios mėlynai-violetinės erdvės sūkurys atsivėrė pačiame laiko audinyje. Per jį vienas po kito žengė atstovai – atlantiečiai su skaidriai žvilgančiomis mantijomis, lemūriečiai su perlamutriniais simboliais ant kaktų, aukšti nordikai, šviesos kupini plejadiniai ir pilki, beveik šešėliniai pilkieji. Įsispraudė net reptiloidai su savo giliai užmaskuotais kostiumais ir tyliais, šaltakraujiškais žvilgsniais.
Virš jų plūduriavo Anunnaki – aukšti, sparnuoti, su auksinėmis lentelėmis rankose, o tolėliau stūksojo drakoniečiai, kurių odos žvynai keitė spalvas pagal emocijas. Kiek aukščiau ant plūduriuojančių sferų sėdėjo nefilimai – milžiniški, pusiau dvasiniai, pusiau materialūs sutvėrimai.
Ir visų žvilgsnius traukė naujieji – eteronai beveik  permatomos būtybės iš karmine spirale vadinamos dimensijos, gebančios matyti kiekvieno atėjūno visų gyvenimų pėdsakus. Greta jų sklandė laikodraskiai – švytinčių siūlų kūnai, kurie, sakoma, moka išardyti ir atkurti įvykius kaip muzikinį kūrinį iš vienos natos arba kaip tik – ištirpdyti laiką be jokių pasėkmių.
Anunaki tarybos balsas nuaidėjo, lyg būtų kalbėjęs visas dangus:
– „Žmonės pradėjo ardyti mūsų nustatytą tvarką. Jie per portalus keičia praeities gijas, keičia sielų kryžkeles. Jie primityviai keliasi savo vibracijas ir pasiima prieeigas prie įrankių, kuriais nemoka naudotis. Ar leisime tai tęsti? “
Reptiloidas suraukė kaktą:
– „Mes įspėjome juos. Bet jie nebeklauso. Jų kišimasis jau palietė mūsų hibridų likimus. Suįžūlėję žmonės ėmė manipuliuoti kai kuriais įrankiais ir daryti žalą mūsų sąjungininkams. Mes turime atiduoti dug resursų, kad atitaitysi tą žalą. Esame priversti pažeidinėti visatos katedros dėsnius ir bausti tuos, kurie mums kenkia. Savavališkai vykdydami teisingumą patys užsitraukiame neigiamas pasekmes. Toliau tai tęstis nebegali. “
Pilkas, mažiausias iš pilkųjų, tyliai tarstelėjo:
– „Laiko erdvė ne žmonių, bet jie mokosi ją valdyti. Gal mes patys atidavėme per daug žinių? “
Nordikas, švytintis ir ramus, atsakė:
– „Jie ieško kelio. Galbūt klysta, bet karma – ne bausmės sistema, o mokymasis. Mes esame už tai, kad žmonėms duoti daugiau žinių ir supažindinti. “
Eteronas pasilenkė, jo balsas buvo kaip daugiasluoksnė muzika:
– „Mes matome visus jų žingsnius. Jie ne tik keičia savo praeitis – jie keičia mūsų visų ateitį. Negalime jiems duoti prieigos prie naujų įrankių, nes jie tam dar nėra pasirengę. Jeigu dabar nesustabdysite jų, nebeliks atskirties tarp astrorasės, sielos ir laiko. Nebeliks sienų, ribų ir tvarkos. Kils didelis chaosas, kuriame įsigalės tamsios jėgos. Žmonijoje glūdantis tamsusis pradas įgis per daug galios ir sunaikins viską. Net juos pačius…“
Laikodraskis telepatiškai pridūrė:
– „Mes galime užsiūti jų įsikišimus, bet tik vieną kartą. Toliau – jų atsakomybė. “
Lemūrietė, su delne švytinčiu simboliu, kreipėsi į visus:
– „Bet kas mes esame, kad nuspręstume už juos? Kiekviena siela turi teisę klupti ir keltis. Gal mūsų karminis nusižengimas yra tai, kad taip ilgai valdėme jų likimus? “
Atlantiečių seniūnas kilstelėjo ranką:
– „Tuomet balsuokime. Ar paliekame žmonėms jų laiko erdvės korekcijas? Ar nukerpame jų gijas visiems laikams? “
Trumpa tyla. Drakoniečio žvynai pakeitė spalvą į sodriai mėlyną – tai reiškė abejones. Plejadinis atsiduso. Nefilimas susiraukė, tarsi jo viduje atgijo visų žmonių dainos. Kai kurių astrorasių atstovai jau prieš įžengdami į tarybos salę žinojo visą šį dialogą, žinojo, kaip viskas pasibaigs.
Ir tuomet iš neįvardyto portalo išėjo achronai – būtybės, kurių niekas dar nebuvo matęs fiziniame kūne. Jie buvo kaip iš atspindžių ir laiko fragmentų sudėti veidrodžiai. Jų balsas suskambėjo ne į ausis, o tiesiai į sąmonę:
– „Jūs svarstote apie žmones. Bet jie yra jūs – jūsų praeities ir ateities atspindžiai. Spręsdami apie juos, sprendžiate apie save. Žmonės kūdikio juk nenužudo vien dėl to, kad kūdikis yra kvailas ir gali sau pakenkti. Žmonės kūdikį suvysto į audeklą, kad šis neišsidraskytų sau akių. Žmonės užmauna kūdikiui pirštines, kad šis nedraskytų sau veido. “
Visi nutilo. Portalų virpesiai nuslopo.  Rodėsi, kad net laiko Audinys, klausosi ir laukia sprendimo. Visi laukė aukščiausiojo proto pasirodymo.
Iš tarybos salės sienų į patį paralelinės erdvės centrą ėmė telktis maži šviečiantys burbuliukai. Jie traukė prie savęs vienas kitą ir po akimirkos iš jų susiformavo vyriausiojo architekto forma. Šį kartą jis pasirinko būti milžinišku angelu su degančiu kalaviju rankoje. Tai buvo viena gražiausių jo hologramų. Jis pažvelgė į visus savo keturiomis akimis ir tarė:
- „Nuskaičiavau jūsų mintis ir priėmiau bendrą sprendimą. Laiko gija laikinai įšaldoma vienam laiko ciklui. Kaltieji, kurie ėmėsi manipuliacijų keisdami kitų sielų laiko gijas bus nubausti – devynių ciklų reinkarnacijai ketvirto lygio gyvybės formai. Sprendimas galutinis ir neskundžiamas.
Po šių žodžių architekto holograma išsisklaidė ir efektingai dingo salės sienose, kaip ir buvo pasirodžiusios. Astrorasių atstovai vieningai atsistojo ir įsijungę savo portalus vienas po kito išėjo. Tarybos salė susitraukė iki žirnio dydžio ir galingu sprogimu susinaikino nutraukdama visas laiko gijas, kada vedusias į šią vietą. Žmonijai duotas dar vienas išbandymas.