Savižudybės meistras

Neviltis mane žudė, tad iš anapus kapo
rašyti eiles turiu, kurioms nebus galo.
Tad vienkart nusiminęs - ieškojau sprendimo,
kurį surasti sunku, bet ėmiaus veikimo,
Internete žiūrėjau, ką rašo jo žmonės.
Net knygą nusipirkau - “Kaip mąsto beždžionės”,
Mąsčiau blogiau negu jos, užtemo man protas,
Kilpą mirties nupirkau, buvau idiotas.
Beliko draugo prašyt, laukiau jo atsako,
kurį gavau tuojau pat, nereikia aprašo.
Aplankęs mano namus, pasakot pradėjo -
Yra mieste toks meistras, neseniai kalėjo
Už profesiją savo, galinčią padėti -
išspręst tavo problemas, jei pablogėti -
valios jau nebeturi, taigi laukt neverta.
Imk adresą to meistro, tinginiaut nešventa.

Paklausęs savo draugo - išėjau į gatves,
Aptikau fermą didžią, prie jos mačiau karves.
Ryžausi pastuksenti, kol širdis nerimti -
pradėjo netikėtai, laikas man numirti!
Kaip ir žvelgiantis Tomas - per langą pažvelgiau,
Akiniuotasis rašė, pagaliau neverkiau,
Drįsau jam pasibelsti ir netrukus atėjo -
Meistras su ūsiukais, akimis žavėjo -
Melsvos kaip deimantai, niekad nematyti.
“Kuo vardu būsite? ” - teko atsakyti.
Paprašė atsisėsti ir ėjo pokalbis,
Bandžiau nusiraminti, “Ko esi trokštantis? ”, -
paklausė ponas meistras, užsirūkęs pypkę.
Rinkau mintyse žodžius, atsakiau į mįslę,
Žadėjo padėsiąs, jei jo istorijos -
Išklausysiu pilnai, tarnas Feronijos!
Kuo anksčiau mirt neskubu, beje būtų įdomu.
Šypsos suicido meistras, kaip yra mandagu.

Pypkę padėjęs taria: “Už marių septynių -
Persikėliau į vietą, kurios nebemyliu.
Kodėl tu dar suprasi - po eilių sekančių:
Mirė ten žmona mano ir aistrų degančių -
neliko man amžinai, tad kaip tu be vilties -
Buvau aš po įvykio, vadinamo mirties.
Negarbingai ji mirė - ji nusižudė,
Kas lavoną atrado? - Gelbėjimo grupė.
Sukrėstas aš nusprendžiau - sulygint likimus
Savo ir Prarastosios, tad mečiau principus,
Nuo senovės mokintus ir dabar griuvusius
kaip plytos ant jos galvos, pakaušį mušusius.
Kartoti manieros būdą - tai ne mano stilius.
Tyriau savižudybes, tampant jų išminčius -
noras mirti praėjo, svarsčiau žinių reikšmę.
Mintis dieną aplankė, suvalgius man trešnę -
Kas jei vietoj aš mirčiau, skirčiau eutanaziją,
Kaip sako gydytojai, tiems su apatija?
Nepatikėjau savim -  iš kur tokios mintys
žmonių nedorovingų, blogį skatinantys?
Pagunda nugalėjo, ryt pradėjau biznį
ir iškabą pastačiau - “atnešiu jums mirtį”.
Sulaukiau pirmo asmens, tapusiu klientu,
Norėjęs jis mirti, tapęs absolventu.
Ilgai delsė senelis, nebuvo ko švaistyt
Chrono dovanos abiems, bet reikalus tvarkyt
Be tinginio lėtumo ir dinderiškumo
Privalėjome kartu, nes juk meniškumo
Pasiekti negalima - tau nieko nedarant.
“Gerai padirbėjome” - sakiau užsidarant.
Sparčiai plėtėsi verslas ir pakvietė užsienis,
Variau į Japoniją kaip mirties pusdievis,
Bet policijai gaudant - į Europą bėgau,
Berlyną pasiekus į kamerą sėdau.
Ar ištrūkti svarsčiau, bet nusprendžiau likti.
Metams praėjus sakiau - pradėjo užknisti,
Kaip Kazanova sprukau ir Tėvynėn grįžau,
Negaliu slėpt nuo tavęs - klientų čia vis mažiau
Ir blėsta noras gyvent, todėl manęs klausais.
Pabaigęs pasakoti - privalau aš darbais
Atsilyginti tuoj tau, taip atsidėkoju,
Ponas nepažįstamas, kaip Jėzus mazgoju.

Nuo kėdės meistras griuvo ir apsikraujavęs
Užmerktom akim guli, tad baigiu eiliavęs,
Klientas paskutinis - tai aš antra kauke,
Velniai savo rankomis - į pragarą traukia.
Dantės keliais minu ir nesustos skausmas,
Tai sudie skaitytojams, laukia Stikso plaustas.