Juodi siluetai

Guliu šlapiose, minkštose samanose, jausdamas šaltį kojose ir rankų pirštų galiukuose. Šilta drėgmė šlaunyse, prie odos prilipusios peršlapusios kareiviškos kelnės laukimą padaro varginančiu. Keliai, įsispraudę į miško paklotę, jau išmalė dvi duobutes, kurios, lyg dvyniai krateriai, dar keletą valandų išduos, jog čia kažkas buvo. Gaila samanų ir nediduko skruzdėlyno kampo, kurį netyčia nubraukiau automato vamzdžiu prieš įsitaisydamas čia.
         
          Temsta ir mano akyse ginklo taikiklis dvejinasi, o kartais net taip susilieja su horizontu, kad visiškai išnyksta. Tuomet pasijuntu toks bejėgis ir pažeidžiamas.  Prisimenu vaikystę, kai žvejodamas kūdroje per ilgai žiūrėdavau į plūdę ir imdavo vaidentis, kad kimba. Nukreipiu žvilgsnį į skruzdes, kurios skubiai atstatinėja apgriautus savo rūmus. Jos tarsi vienas organizmas – visos žino, ką daro. Aš karys ir aš taip pat žinau, ką turiu daryti, bet sielą plėšo abejonės. Tai atrodo taip siurrealistiška… Akimirkai net apima jausmas, kad tai tiesiog filmas. Ką aš čia veikiu? Kaip čia papuoliau? Gaila skruzdžių, nenorėjau sukelti joms tiek rūpesčių…
…Ir aš bėgu. Bėgu su visais, tokiais pat kaip ir aš. Nors keliolika kilometrų sėlinome kaip Japonijos nindzės, bet dabar lekiame lyg laukiniai mustangai – sušilę, neatsargūs. Vadas pasakė, jog mūsų flangas atsilieka ir, jeigu nepaspartinsime tempo, tai per mus gali sužlugti visa ataka, o tada atsakysime savo galvomis tiesiog prieš miško tribunolą. Davė suprasti, kad tiesiog passives už medžio ir pykštels į galvą… Kaip ir tuos du, kurie nepanoro atlikti žygdarbio už savo tėvynę. Ir aš bėgu, laužydamas šakas, griuvinėdamas už kelmų. Matau saviškius, kurie irgi bėga…  Vienas net pametęs savo šautuvą ir raudantis lyg mergaitė. Bet niekam tai nerūpi – ašaros tokios pačios sūrios kaip ir prakaitas. Tai tik nieko nereiškiantis skystis. Kaip sakė vadas: „jūs esate tik skystis ir dar šiek tiek šūdo su kirminais, todėl nesusireikšminkite ir darykite tą, ką privalote daryti, nes jūs mirsite kaip didvyriai arba dvėsite kaip blusomis aptekę šunys. “ Suprantu, kad vadas kažkur ten – gale. Tikriausiai sėdi šarvuotoje mašinoje ir, rūkydamas, kažką braižo ant žemėlapių. Net neįsivaizduoju, kad po kovos teks grįžti ir pažvelgti į jo balkšvas akis… Tikriausiai jis lieptų nusišauti. Nenoriu grįžti… Ypač bėgte. Jaučiu, kad nebegrįšiu. O ir grįžti nėra kur: tėvas miręs, o motina tikriausiai palaikytų mane tėvynės išdaviku.  Girdžiu balsą už nugaros – primena, kad nuleistume saugiklius – jau arti. Ima drebėti rankos, vos sučiupinėju ginklą. Imu kratytis nuo adrenalino ir kvailo juoko. Negaliu liautis isteriškai krizenti, nes šalia bėgantis karys be ginklo jau tiesiog bliauna balsu… Jis neturi nei ginklo, nei saugiklio. Mielai atiduočiau automatą jam ir atsigulčiau nematomoje vietelėje. Deja, už manęs bėga dar keli šimtai, o gal net ir tūkstančiai karių. Kažkuris tikrai pykšteltų man į nugarą vos tik pamatęs gulintį. Kairiajame flange pasigirsta minios šūksnis: „Ura!!! “ Vėliau jis nutyla. Mes bėgame toliau. Nesuprantu, kodėl reikėjo šaukti ir išduoti savo pozicijas?... Vis tik pagalvojus apie tai pasigirsta automatų ir kulkosvaidžių šūvių garsas. Bėgantis šalia beginklis karys griūva ant žemės. Nesuprantu, kodėl: ar iš baimės, o gal pakirto kulka? Pasidaro be galo baisu, o ir taip iš krūtinės besiveržusi širdis jau dunksi lyg kolibrio sparnelių mostai – tarsi stovi vietoje iš greitumo. Intuicija sakyte sako, kad tuoj tuoj pasipils kulkų kruša ir į mūsų pusę.
      Ir galiausiai tolumoje ties pamiške, skendinčiame rūke, aš pamatau tamsius žmonių siluetus. Girdžiu dubliuojamas komandas: „stebėk ir šaudyk“, „priešas ties 12-ąja valanda“, „ugnis, ugnis, ugnis!!! “ Toliau komandų nebesigirdi – viską nustelbia šūvių garsai. Tik po sekundės suvokiu, jog pasipylė ugnis ir iš priešo pusės. Girdžiu kulkų švilpimą, kaip jos atsimuša į pušų kamienus, girdžiu nuo medžių atskeltus, krentančius žievės gabalus. Kažkas riktelėjo: “- kliudė! ”. Suspaudžia širdį – nenoriu, kad kas nors šiandien mirtų. Nenoriu, kad kas nors taip pat šauktų, kai kliūdys mane. Noriu, kad tai būtų tik sapnas. Suprantu, kad ir man reikia iššauti. Vėl girdžiu komandą: „atgal! Pirmi juda, antri dengia!!! “ Prisimenu, kad aš esu antras. Priklaupiu ant vieno kelio ir pykšteliu dubletą į arčiausiai esantį juodą šešėlį. Tas nukrenta. Aš irgi nukrentu, pasiridenu du metrus į kairę ir vėl, priklaupęs ant vieno kelio, pykšteliu į kitą juodą šešėlį, kuris irgi nukrenta lyg vytele smagiai perbrauktas pienės kotelis. Girdžiu naujas komandas: „antri juda, pirmi dengia!!! “ Pakylu ir šuorais lekiu į iš anksto pasiruoštą antrąją gynybos poziciją. Ten jau paruoštas ir keletu smėlio maišų pridengtas kulkosvaidis su karių grandimi. Vos tik įšokus į priedangą užsikuria „kūliakai“. Kulkosvaidininkai sukuria švino krušą. Atrodo, kad vienu metu dirba koks šimtas kulkosvaidžių, nes jau nebesigirdi atskirų šūvių – tik kurtinantis, baisus staugimas ir oro švokštimas. Tikras ugnies šou. Tokio garso dar nebuvau girdėjęs. Jame paskęsta viskas: komandos, rėkimas, sužeistų karių vaitojimas. Į mūsų buvusias pozicijas atidirba priešo minosvaidžiai ir dar nepasibaigus paskutiniam sprogimui pakyla nauja priešo banga. Regis dar didesnė nei pirmoji. Džiaugiuosi, jog laiku pasitraukėme iš ten, nes jeigu nebūtume žuvę nuo minosvaidžių, ta juodų šešėlių minia mus būtų tiesiog sutrypusi. Aš jau spėjau užsitaisyti naują apkabą ir pavieniais šūviais naikinu judančius siluetus. Matau, kad jaunas karys taip pat pavieniais šaudo į tą patį kvadratą. Mūsų šūviai net susitinka ir mes abu galime suprasti, kad vienu metu pataikėme į tą patį siluetą. Pastebiu, jog jo priedanga - per plonas medis, bet nespėju jam apie tai pasakyti, nes priešo kulka, perskrodusi pušelę, nugriauna karį ant nugaros. Jis vaitoja ir voliojasi lyg nudilgintas. Noriu jam padėti, bet negaliu pasitraukti iš pozicijos – juodi siluetai dar aršiau mus puola, mes privalome laikytis. Nusiraminu pamatęs, kad sužeistąjį jau išsivelka du sanitarai. Džiaugiuosi tuo – mes savų nepaliekame.
            Mūsų pusėje šūviai rimsta ir vis garsiau skamba komanda: „ugnį nutraukti, gult, gult“.  Klusniai atsigulu. Priešų šūviai taip pat prityla. Jie tikriausiai nesupranta, kodėl mes nebešaudome. Matau, kad jie vis dar juda link mūsų. Pasigirsta švilpimas ore ir baisi sprogimų banga praeina pro mūsų galvas. Tolumoje matau į gabalus suplėšytus žmones, kurie lyg žaisliniai krenta braukdami aukštų pušų viršūnes. Pasižiūriu į šalia gulintį kulkosvaidininką, kuris ramiai prisideginėja cigaretę: „– mūsų vokiškos haubicos, “ – taria man, pagavęs mano žvilgsnį.
        Nudilgina krūtinę aštrus skausmas. Kūnas tarsi sustingsta ir kojos atsisako. Aš nebejaučiu kojų. Krentant dar vienas smūgis smogia į pilvo apačią. Apsičiupinėju savo neperšaunamos liemenės šarvą – jis visiškai suskaldytas. Tarsi būtų iš molio… Suprantu, kad tai jau viskas. Burna prisipildė kraujo ir vos galiu kvėpuoti. Matau, kaip į mus pilasi kulkosvaidžių ugnis. Už nugaros šlama medžiai ir krentantys bendražygių kūnai. Skrodžianti žmogų kulka tikrai sukelia tokį garsą lyg pervertų kiaurai kokią vandens talpą. Gal tikrai, kaip vadas ir sakė, mes esame tik vanduo ir šūdas? Imu kikenti, bet suprantu, kad tai jau ne juokas, o springimas. Peršautas plautis ir žarnynas. Menki šansai išgyventi. Norisi iškišti galvą, kad tas prakeiktas kulkosvaidis ją tiesiog nuskintų nuo pečių ir viskas greičiau baigtųsi. Persiverčiu ant pilvo, nes gulint ant nugaros jau nebepavyksta kvėpuoti. Prisimenu motiną, darželį. Tą kvailą ilgą eilėraštį pradinėse klasėse – niekaip negalėjau jo išmokti, bet dabar galėčiau laisvai sudeklamuoti pirmus jo posmus… Jeigu tik ne tas kraujas gerklėje… O tada buvo tokia gėda, kad nemoku. Slėpiausi už kitų vaikų nugarų vildamasis, kad manęs nepaklaus. Kažkodėl nusiimu nuo rankos mirusio tėvo laikrodį ir sustabdau. Tegul kas nors sužino mano mirties valandą. Jaučiu, kaip silpstu ir akyse temsta… O gal tai tiesiog vakaras? Pasigirsta švilpimas ir skausmas dingsta.
Švilpia man tas pats kulkosvaidininkas:
– Tu kurčias? Viskas jau – traukiamės į susitikimo vietą.
– Mes laimėjom?
– Tu debilas? Čia tik pradžia. Tuoj čia jų artilerija viską išars. Dingstam!
Virpančiom rankom susirenku tuščias automato apkabas.
– Tave kontūzijo ar kas su tavimi negerai? – paimk šovinius, ar nematai, kad nebėra žmogaus?
Piktas kulkosvaidininkas parodo į šalia tuščių šovinių gilzių krūvos gulintį karį. Jo akys žiūri į vieną tašką lyg gyvos. Jis atrodo tarsi išsigandęs. Griebiu šovinių dėžę ir, paėmęs už liemenės rankenos, bandau vilkti sužeistą karį, bet kitas karys man vožia purvina ranka per veidą:
– Palik jį – jis negyvas. Jeigu toks stipruolis, tai dar vieną šovinių dėžę prigriebk.
        Mes atsitraukiam. Matau karių veidus. Vieni džiūgauja, o kiti eina smarkiai susirūpinę. Pabandau įsivaizduoti, kaip atrodo mano veidas. Mintyse dėkoju kariui, kuris man užvožė – puikiai jaučiasi kairysis degantis skruostas. Visiškai sutemo. Mūsų gal kokios dvi minimaliai praretintos kuopos, susispraudusios, braunamės pro miško šakas. Judame gana sparčiai. Tarsi kokie pelkių velniai, tarsi kokie biorobotai, kurie tuoj pasikraus energijos, šaudmenų ir priguls į naujas pozicijas, kad naikintų kitus biorobotus… Vėl pagalvoju apie skruzdes. Ar jos spėjo susitvarkyti skruzdėlyną? Gaila man jų… Greičiausiai jas nušlavė pirmoji minosvaidžių banga. Pasidaro gėda, kad galvoju apie skruzdes, o ne apie savo tėvus, ne apie Lietuvą… Pažvelgiu į savo virpančius pirštus ir suvokiu, kad mano gyvenimas jau nebebus toks, koks buvo prieš tai.
Esu tikras, kad niekuomet neleisiu sau prisiminti tų juodų krentančių siluetų… Tai tik siluetai…