Ištrūkti iš tamsos (2 skyrius)

– Pone Natanai, – pradėjo pokalbį Špicenbauveris cigaretėmis dvokenčiame savo boso kabinete, esančeme giliai požemiuose – mums reikia keisti visą strategiją dėl pacientų.
– Turite kokių nusiskundimų? – apsimesdamas, kad labai susidomėjo, paklausė Natanas.
– Tiesą sakant, ne vieną. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad mūsų pacientai yra mušami apsaugos darbuotojų. Norint atlikti išsamius tyrimus, man reikia jų sveikų, todėl būtų visai neblogai, jeigu žmonių niekas nežalotų prieš ar po eksperimentų.
– Šnektelėsiu su jais, – barbendamas pirštais į stalą, pasakė susiraukęs Natanas.

– Taip pat būtų gerai, jeigu nesėkmingi pacientai, nugrimzdę į komą, nebūtų pradanginami. Vis vien su jais reikia tęsti eksperimentus. Negalime elgtis taip neapgalvotai. Jeigu taip ir toliau, projektas bus pasmerktas sužlugti.

Natanas nukreipė žvilgsnį į ant stalo stovinčią medinę velnio statulėlę. Tuo tarpu Špicenbauveris, naudodamasis galvoje esančiu lustu, mintimis jungėsi prie bioninėje rankoje esančio kompiuterio. Jis atidarė „MTL“ programą ir greitai nuskenavo savo nekenčiamo boso smegenų dažnį, įsivaizduodamas, kaip lėtai ir kankinančiai jį nužudo. Išgirdęs paskutinę frazę, Natanas net sutrūkčiojo vokais.

„Projektas pasmerktas? Žiūrėk, kad tu nebūtum pasmerktas mirti, sumautas frice. Kaip tu drįsti man tai sakyti, vapsva tu akiniuota. “ – virė audra iškrypėlio, visomis prasmėmis, galvoje.

– Kokių turite pasiūlymų? – užklausė visiškai ramiu balsu Natanas. – Tikrai nenorėčiau sulaukti tokios baigties, kai šitiek esu investavęs.

Jis dar pamiršo pridurti, jog net dvylikos paskutinių pagrobtųjų organus pardavė juodojoje rinkoje ir uždirbo iš to nemenką sumelę, o visus kitus nulinčiavo raudonajame kambaryje.

– Vokietijoje turiu vieną pažįstamą, kuris yra puikus specialistas. Jis, kaip ir aš, turi begalę labai gerų idėjų ir, savaime suprantama, negali jų įgyvendinti. Norėčiau pakviesti jį čionai. Manau, kad šiam projektui tai būtų labai naudinga.
– Jeigu už jį laiduojate, tada pritariu jo atvykimui.
– Dėl saugumo norėčiau užmegzti su juo ryšį iš išorės.
– Ilgai ketinate būti išorėje?
– Tik susisieksiu su naujuoju komandos nariu. Greitai apsisuksiu. Ir dar... Man reikia nepradanginti paskutiniojo paciento Rajano. Nugramzdinau jį į dirbtinę komą, bet prieš kitą eksperimentą prikelsiu. Taip pat norėčiau sužinoti, kada gausime naują pacientą?

„Ko dar užsimanysi, šūdžiau? “ – mintyse niršo Natanas.

– Žaliavos? Greitai... Keletą dienų ir bus. Turime ilgą kandidatų sąrašą, – perbraukęs ranka per savo idealią šukuoseną už keletą tūkstančių, pridūrė: – dar kas nors?
– Ne, pone. Ačiū, kad mane išklausėte, – pasakė daktaras Špicenbauveris Natanui, kuris net nesiteikė atsisveikinti tiesiog išeidamas iš savo kabineto.

„Reikia kuo greičiau grįžti į viršų, užsakytas staliukas dviem geriausiame miesto restorane. Negaliu versti žmonos laukti, o tai vėl priskres koks nuopisa, pamatęs šitokią išsičiusčiusią damą sėdinčią vieną. Reikės, kaip aną kartą, sakyti Styviui, kad paskandintų prieplaukoje naująjį jos gerbėją. Vieni rūpesčiai, ir kaip aš su viskuo susitvarkau... Gal dar neprošal būtų pažiūrėti laidos įrašą apie mane... Ai, tiek to. Vis vien viską melavau, kaip ir visad gyvenime. “ – postringavo mintyse Natanas, skubėdamas link lifto.

Visai kitokios mintys sukosi irgi į paviršių ketinančio vykti Hario Špicenbauverio galvoje:
„Sumautas, šūdžiau... Tu vienas pirmųjų užversi kojas, pasipūtėli. Kaip ir visi kiti nevykėliai šitame požemyje. “ – mintyse džiūgavo jis.

Jis nė žodeliu neužsiminė apie sėkmingai į dirbtinę komą pasiųstą Rajaną, naudojant naująją technologiją. Kiekvieno žmogaus ar gyvūno smegenys skleidžia savo išskirtinį signalą, kurį galima sugauti su labai jautria aparatūra. Tokiu atveju bet kurio individo sąmonė yra „nulaužiama“ ir galima su juo daryti ką tik nori.

– Veni, vidi, vici, kostiumuotas šūdžiau, – tyliai sau po nosimi ištarė Špicenbauveris. – Aš juk nekaltas, kad jankiai šioje laboratorijoje nieko neįtaria apie padarytą progresą.

Tuo tarpu, kai Špicenbauveris kone alpo iš laimės, o Natanas vyko į restoraną mėgautis eiline prabangia vakariene su savo žmona, Džeikas priešais televizorių sėdėjo fotelyje su priešpiečių dėžute ant kelių. Jis iš peties kirto virtus organinius ryžius su vištienos krūtinėle ir špinatais, užsigerdamas vynuogių sultimis.

Ruošti vakarienės ar pietus nebuvo jo mėgstamiausias užsiėmimas, todėl jis išsivirdavo kalną ryžių ir mažiausiai porą kilogramų vištienos krūtinėlių. Atvėsusį maistą sudėdavo lygiomis porcijomis į priešpiečių indelius ir „susandėliuodavo“ šaldytuve, į kurį dar prigrūsdavo špinatų ir vynuogių sulčių atsargų.

Taip pat į jo vienos eilutės valgiaraštį įeidavo įvairūs maisto papildai: amino rūgštys, proteininiai gėrimai ir batonėliai.

Galbūt kam nors ir trūkdytų žinojimas, jog kažkur Sidabro miesto pakraštyje gyvena viengungis faras, žudantis didesnio rango miesto padugnes, bet pačiam Džeikui į tai buvo nusispjauti. Nurijęs sprangų vištienos krūtinėlės kąsnį, jis viena ranka siekė paimti sulčių, o kita garsino televizorių.

Tuoj prasidės kasvakarinis miglos pūtimas visiems tūnantiems namuose ar kur nors baruose su alaus bokalu rankose, bet prieš tai būtinai reikia pražiūrėti  visas reklamas, siūlančias įsigyti naujausius telefonų modelius. Juk negali gyventi su senutėliu telefonu – visuomenė už tai tave pasmerks kaip kromanjonietį, nesilaikantį naujausių mados tendencijų.

Sekanti reklama siūlė gerti patį sveikiausią vandenį visoje Paukščių Tako galaktikoje ir už jos ribų, tik kažkodėl nieko neužsimenama apie plastmasinius buteliukus, į kuriuos buvo supiltas sveikata trykštantis vanduo.
Džeikui toptelėjo mintis:
„O kas, jeigu tie buteliukai yra pagaminti iš perdirbtos plastmasės, ir pastaroji iki perdirbimo tūnojo kur nors trečiojo pasaulio šalyje šalia radioaktyvių atliekų? Ar tai sveika gyvensena? Ar pradžiamokslis į kraujo vėžį? Ne... Negalima taip paranojiškai mąstyti. Taip dar galima įstoti į kokį nors pamišėlių veganų klubą. “

Jo apmąstymus pertraukė įtaigi vėlyvųjų vakaro žinių muzika, kurią iškart pakeitė vedėjo tratėjimas apie vieno didžiausių miesto gangsterių Mendozos žmogžudystę. Įvykio vietoje stovėjo reporterė prie įvažiavimo į vilą, kuris buvo užtvertas „STOP“ juosta. Pasak jos, policija atsisako ką nors komentuoti, bet neva slaptas informatorius nutekino informaciją, kad Mendozą anapilin pasiuntė konkurentai, norintys valdyti visą narkotikų rinką mieste.

Po šios paskelbtos versijos reporterė priminė, jog jam buvo pateikti kaltinimai dėl nelegalių ginklų ir narkotinių medžiagų laikymo. Ji nieko neužsiminė, kad korumpuotų prokurorų dėka jis su apykoje kiauras paras kiurksojo savo viloje. Matai, specialiosios tarnybos geba atsekti dvi paletes kokaino, gabenamo iš vieno taško į kitą, bet kas už tai sumokėjo – atsekti neįmanoma.

Ši byla buvo purvina nuo pat pradžios. Dar kai buvo sulaikyta dešinioji Mendozos ranka – Migelis, pravarde Pitbulis. Apklausos kambaryje jis tylėjo, o po savaitės buvo rastas negyvas savo kameroje. Protokole užpildyta, jog jis persipjovė venas. Impulsyvus vyrukas, nieko čia daugiau nepridursi.

Džeikui kaskart būdavo keistoka žiūrėti naujienas apie žmogų, kurį pats padėjo į vietą dar prieš geras kelias valandas.

Pasibaigus reportažui, žinių vedėjas šnekėjo apie ateinančius miesto mero rinkimus ir juose esančią intrigą tarp dviejų kandidatų. Lyg žmonėms būtų didžiulis skirtumas, kuris iš jų dar labiau praskolins miestą.

Vėliau prasidėjo pasaulio naujienos su tikrai „nepasikartojančiais“ reportažais apie kažkur įvykusius potvynius, miškų gaisrus ar kitoje pasaulio pusėje nuo kelio nuvažiavusį pilną žmonių autobusą. Sprogusios bombos, nesiporuojančios pandos, banginiai, užplaukę ant seklumų, ir visas kitas šlamštas turi būti įkrautas į tavo makaulę.

Taigi, žiūrėk ir, pasidėjęs šalia pranašysčių knygas, kokias tik gebi įsigyti, studijuok jas, lygink visus ten minimus siaubus su šiandienos įvykiais ir iš baimės krauk į kelnes. Turinį išsikratyk ir krauk toliau.

Neiškentęs rodomų naujienų, Džeikas ėmė ieškoti ko nors įdomaus. Taip aptiko „Dibio Doulio Šou“. Nustojus groti muzikantams, su tikru pasididžiavimu veide laidos vedėjas visa gerkle užplyšavo:
– Dabar prašome maloniai pasitikti pagrindinį šios laidos svečią, vieną turtingiausių pasaulyje žmonių ir patį turtingiausią, kada nors buvusį mūsų studijoje – vienintelį ir nepakartojamą Nataną Artrotą!

Tai pasakęs, jis išsišiepė tokia dirbtine šypsena, kokia dar niekada nebuvo šypsojęsis. Pasigirdo audringi žiūrovų plojimai ir šūkaliojimai. Juk prieš juos į studiją įžengė kapitalistinė pasaulio dievybė, kuri pamojavo ranka, išsišiepė tiek, kiek leido supratimas, kad visa tai daro dėl geresnių kompanijos reitingų. O kad reikia kartais nusižeminti – nieko čia tokio. Kas gi daugiau, jei ne studijoje sėdintys ar namuose, šiltai įsitaisę priešais holograminius ekranus  driskiai pirks pačią naujausią elektroninę produkciją.

Dibis Doulis spustelėjo ranką ir abu prisėdo į savo vietas. Suvaidintas šiltumas sklido vienas kitam kaip ir tarp politikų per panašius susitikimus. Fotoaparatai tik spragsėjo, reitingai tik kilo. Dibis dar prieš laidą numatė, kiek socialiniuose tinkluose atsiras naujų pasekėjų ir liaupsinančių  jį komentarų. Jis vos neapsiseilėjo, galvodamas apie savo augantį kaip  tv laidų vedėjo honorarą ir populiarumą.

– Man labai malonu, kad atvykote, pone Artrotai!
– Ką jūs, man malonu, kad pakvietėte.
– Jūs esate vienas žinomiausių veidų verslo pasaulyje. Sakykite, ar jūsų tai neslegia? Na, žinote, naujų produktų pristatymai ir tas nuolatinis keliavimas po didžiausius pasaulio miestus.
– Būna visko, – šaltai pradėjo Natanas, – bet žinojimas, ką darai, ir ėjimas link savojo tikslo, nenuklystant nuo kelio, visada atneša tik pergales.
– O kaip jūs susidorojate su stresu? Ar jūs jo nepatiriate? – Doulis ranka pamojo į šoną, lyg nuvarytų stresą, it puolantį agresyvų šunį šalin. Taip prajuokindamas publiką.
– Tam reikalingos iškrovos: sportas, meditacija, taip pat sveika mityba ir reguliarus miegas, – ramiu balsu pradėjo dėstyti, tarytum būtų rytų vienuolis, nusipoliravęs savo blizgančią plikę.

„Ir žmonių kapojimas į gabalus, nuokruša tu. “ – pagalvojo mintyse Natanas ir padovanojo malonią šypseną publikai, kuri pradėjo ploti už tokį jo tobulumą.
– Jis toks mielas, – tarstelėjo viena senutė savo draugei, sėdinčiai šalia jos studijoje.
– Jūs darote man stiprų įspūdį, pone Artrotai, su subinlaižio šypsena užbaigė Doulis.
– Tai tiesiog teisingo gyvenimo kelias.
– Pakalbėkime apie jūsų pradžią. Kaip jūs užsidirbote savo pirmąjį milijoną? – tik ištarus Douliui „pirmąjį milijoną“, Natanui priešais akis iškilo įvykių eiga, įvykusi prieš penkiolika metų: „Senis su žmona surišti, jie tuoj nusibaigs nuo infarkto, “ – pasakė Mendoza Natanui.

Du jauni šūdžiai, trokštantys bet kokia kaina praturtėti, sugalvojo apiplėšti vieną žinomiausių antikvarinių retenybių verslininkų visoje valstijoje. Kai tik Natanas suuodė, kad pastarasis visus savo atliekamus pinigus investuoja į aukso luitus ir monetas, nutarė veikti. Jo žiniomis, visas gėris buvo laikomas to nukriošusio senio prabangiuose trijų aukštų namuose. Tačiau buvo problema – kaip į juos patekti? Beveik visi kaimynai aplinkui turėjo įsirengę vaizdo stebėjimo kameras, o naktį – per daug triukšmo. Reikėjo veikti greitai ir įžūliai.

Mendozos draugeliai nuvarė furgoną, apklijavo jį reklaminiais kompanijos, teikiančios interneto paslaugas, lipdukais. Kaip ir suplanavę iš anksto, jiedu privažiavo prie vartų, paspaudė skambučio mygtuką ir prisistatė esą atsiųsti kompanijos, kad suremontuotų gedimą šiame kvartale. Bet nelaimei, interneto kabelių pagrindinė jungtis buvo jų teritorijoje ir, atseit, nustatyta, jog problemos šaltinis sklinda iš jų valdos.

Senutė kiek uždelsė, bet vartus atidarė, o tai jau buvo pusė darbo. Visą teritoriją juosė aukšta mūrinė tvora su apsodintais tankiais spygliuočiais medžiais. Kaimynai nieko nematė, o viduje įtaisytos kameros nė motais, nes šūdžiai po visko išsinešė serverį.

Tik privažiavę prie namo, jie užsimaukšlino ant veidų kaukes ir, iššokę iš furgono, pribėgo prie atsiveriančių namo durų. Natanas, giliai nustebindamas Mendozą, mikliai pargriovė senutę ant žemės ir, sukišęs skudurą į burną, surišo jos rankas. Senis, kažką bambėdamas, leidosi laiptais žemyn į svetainę, bet buvo greitai atjungtas.

Daužydami ir spardydami senukus, išgavo iš jų seifo kodą ir paskubomis jį ištuštino, taip pat nesidrovėjo prigriebti pačius vertingiausius antikvarinius daiktus. Aiškiai suprasdami, jog ėmėsi purvino reikalo, pasiryžo viską užbaigti vietoje... Tai buvo Natano krikštas. Kiek turėdamas jėgų, pašlemėkas užsimojo ir smogė plaktuku į senuko smilkinį. Jį pribaigęs, davė plaktuką Mendozai ir nuėjo į furgoną. Beeidamas išgirdo duslų lūžtančios  močiutės kaukolės garsą. Ištisą mėnesį Natanas jautė šlykštumą dėl savo poelgio, bet vėliau viskas praėjo.

Akimirką uždelsęs, Natanas pradėjo meluoti:
– Kaip dabar atsimenu. Tėvas man suteikė šansą. Jis paskolino man pinigų, kad galėčiau įsigyti barą. Paprastą, aptriušusį, ne pačioje geriausioje komercinėje vietoje. Pirmą sykį įėjęs į vidų, užtikrintai sau pasakiau: kiek pastangų įdėsiu, tokie ir bus rezultatai. Na, štai, dabar aš esu čia, turiu tai, ką turiu. Norėčiau, kad ir kiti žmonės stengtųsi kaip aš...

Taip, Natanas įsigijo barą už oficialiai pasiskolintus pinigus. Jis mėgsta detaliai apmąstyti visus savo planus. Tuo jis ir skyrėsi nuo Mendozos, kuris dėl savo kvailumo dabar guli po velėna. Dar pamiršo pridurti, kad bare buvo pardavinėjami narkotikai ir plaunami nešvarūs pinigai. Taip pat jo dėdė iš antros nuovados nuolat jį dangstė.

– Jūs tikrai esate įkvepianti asmenybė, – toliau pataikavo Doulis.

Vėliau buvo kalbama apie jo šeimyninį gyvenimą, puikų skonį drabužiams, ir galiausiai kalba nukrypo link labdaros temos. Visos pagyvenusios damos ėmė šluostytis ašaras, kai geriausias iš geriausiųjų ponų pabaigė pasakoti apie savo patirtį iš kelionės Indijoje. Natanas išdėstė, kiek pinigų išleidžia labdarai ir jos svarbą pasauliui, o visų širdys ėmė lydytis iš meilės, rodos, pačiam žmonijos gelbėtojui.

– Viskas tobula, – tarė pats sau vyriausias laidos prodiuseris.

Kur gi ne, juk prieš gerą mėnesį jo laidos komanda gavo užsakymą idealiai surežisuoti pokalbių šou su Natanu. Tikslas buvo pakelti jo valdomos korporacijos pardavimus ir akcijas. Tad laidos komanda iš karto ėmėsi senos geros taktikos – sukūrė tobulą herojų plačiajai auditorijai. Objektas turėjo pasirodyti be galo tvirtos valios, sėkmingas bei puikios prekinės išvaizdos geraširdis.

Scenaristai per porą dienų ant stalo pateikė savo viršenybėms puikiai nušlifuotą laidos scenarijų. Keletas išankstinių repeticijų... Keletas pataisymų...
Studijoje į žiūrovų vietas susodinami profesionalūs aktoriai, pateikiami kaip eiliniai žmogeliukai, kurie vos ne per klaidą papuolė į filmavimą. Na, štai, turim galutinį produktą, už kurį Natanas sumokėjo kiek daugiau nei pusę milijono baksų.

Jau kitą dieną po laidos pasirodymo tikimasi išaugusį kompanijos pelną skaičiuoti dešimtimis, o gal ir šimtais milijonų dolerių. Dibis Doulis ir visi, stovintys už jo nugaros, yra sukaupę begalę patirties prastūminėjant įvairaus plauko ir kalibro asmenis į dar neregėtas aukštumas ar bandant išlaikyti jų stabilias pozicijas.

Jiems yra nė motais, su kuo dirbti – nors ir su marsiečiais. Svarbiausia – susimokėkite už laidos paslaugas. Jeigu esate politikas, einantis į Kongresą, – jokių problemų. Jus pamils visi ir pergalė bus garantuota. Jeigu esate verslo žmogus, toks kaip Natanas, – taip pat jokių problemų. Prekių pardavimai šoktels į viršų. Jeigu esate koks nors muzikos atlikėjas, galite nesijaudinti dėl savo albumų pardavimų ar naujų grandiozinių pasiūlymų koncertuoti, net jei jūsų atliekamos dainos yra visiškas mėšlas. Būsite populiaresnis, perkamesnis ir žinomesnis. Klokite šlamančius ant stalo ir mes akimirksniu imsimės su jumis darbo.

– Klausk finalinio klausimo, – išgirdo Doulis savo ausinėje.
– Pone Artrotai, ar galėtumėte ką nors paanonsuoti apie jau greit pasirodysiantį rinkoje mobilųjį telefoną? Koks jis bus? Gal galėtumėte išduoti paslaptį, kada jis pasirodys?

Natanas šyptelėjo, kiek palaikė iš anksto surežisuotą pauzę.
– Paslaptys lieka paslaptimis, ar ne taip, brangieji? Aš jums visiems pasakysiu štai ką. Naujasis produktas bus žymiai geresnių parametrų negu visi ankstesni modeliai. Jis bus patogesnis ir stilingesnis, o kaina – patrauklesnė už tą, ką bandys jums siūlyti mūsų konkurentai. Šis produktas lengvai įsilies į jūsų visų gyvenimus.

Nužbaigus kalbėti, pasigirdo griausmingi plojimai, po kurių Doulis atsistojęs paspaudė Natanui ranką, ir pinigai ėmė gaminti pinigus.

Dar nepasibaigus laidai, Džeikas jau kuo garsiausiai knarkė, taip užbaigdamas savo pirmąją atostogų dieną.