Vieni iš pirmųjų vaikystės prisiminimų

_Ar čia trauma, ar poezija? O koks tarp jų skirtumas? _

Kai miestas toks didelis, o
Lėlės gergžda motoriškai
į jų plastikinį apsikabinimą

Jauti virš galvos klaviatūros vibracijas
Sau niūniuodamas,
o dažniau — nutildomas

Vos pasieki rankeną
į vaizdą pro langą
į vaizdą į langą
Jis praviras

Viena koja išlipęs
ten sėdi pažįstamas padaras
Tik šnypščia šnypščia šnypščia

Nesupranti to —
Tu toks šlykštus ir mažas
per daug judantis, rėkiantis
v a b a l a s

*

Ji gyva! Ji gyva!
Kyla vaikiška šypsena.
Galima leisti ir džiaugtis— yra pulsas,
Grindys nepadengtos rubinais

*

Aš guliu, drebu lovoje
Dėmesio trūkumas, o šiandien rodė
dokumentiką apie ateivius,
kosmosą ir neišvengiamą žmogaus mirtį

Tiek meldžiausi, kad, tikrai, nežinau!
Kaip tavo kaklo proporcijos tilpo
į mano plastikinių rankučių sprindį!

Tik vėl praviras langas
Ir balkone rūkantis kūnas…