Vabalakis

Atsimerkusi pamačiau, kad važiuojame į dykumą. Pro automobilio langus vaizdas nejudėjo, išskyrus pralekiant pavienius akmenis. Likęs peizažas buvo nykus. Iš jo galvos judesių supratau, kad jis jau pastebėjo mane pabudusią. Kramtydamas gumą, viena ranka laikydamas vairą, jis išsitraukė mažą VHS kamerą ir pradėjo mane filmuoti. Buvau baisiai pavargusi, visą kūną dar kaustė skausmai, perštėjo tarpkojį. Bet šypsojausi. Nes jam taip reikėjo.

- Hey babe, did you sleep well?

Stengdamasi nežiūrėti į jo veidą, seksualizuodama kiekvieną tariamą garsą, atsakiau kad miegojau „very well“ ir kad miegas buvo „very deep“. Toks atsakymas, laimei, jį tenkino ir jis prikišo savo kamerą arčiau mano veido. Per visus šiuos metus pripratau prie daugelio su manimi daromų dalykų, bet vypsant iššiepus dantis iki žandikaulio surakinimo, matyti save mažame kameros ekranėlyje visada būdavo sunkiausia. Nekaltai pamojau ranka savo būsimiems fanams ir koketiškai su jais pasisveikinau, viliojančiu žvilgsniu kiaurai kirsdama kameros objektyvą. Kažkada dar sugebėdavau atskirti save nuo tos dailios merginos ekrane. Kartodavau sau, kad ten ne aš, ten tikrai nesu aš. Ten tik mano kūnas. Dabar skirtumo jau nebemačiau. Ir tik dar labiau šypsojausi.

- Show them what you‘ve got there! – Švelniai, bet kiek įsakmiai tarė jis.

Viskas ką vilkėjau tebuvo vaikiški rožiniai marškinėliai ir tokios pat kelnaitės. Vakar, kuomet pasakiau, kad taip rengtis nenoriu, jis įniršo, bet šiaip ne taip susilaikė man netrenkęs. Vėliau teištarė, kad „jo fanams patinka mažos mergaitės“. Toliau su juo nebesiginčijau.
Man benusirengiant, automobilis sustojo. Matyt jis surado tinkamą vietą. Vos nukėlęs ranką nuo vairo, jis iš karto puolė mane grabalioti. Keista, bet saugiausiai su juo jausdavausi būtent tada, kai jis imdavo graibyti mano krūtis. Jo tonas sušvelnėdavo, rankos pasidarydavo minkštesnės ir rodėsi, jog net šiek tiek sumažėdavo. Jis kelioms akimirkoms virsdavo mažu, tarsi ką tik saldainį gavusiu vaiku, o aš bent tam trumpam atokvėpiui jausdavausi esanti galios pozicijoje. Savaime suprantama, jokios galios aš niekada neturėjau. Ir neturėsiu. Vos panorėjęs, jis galėtų bet kada mane išmesti į gatvę ir pakeisti kita. Bet kol aš jam nešu pelną, jis to tikrai nepadarys.

Galiausiai pažaidęs su mano krūtimis, jis įsakė man išlipti lauk. Po to išlipo pats ir apkabinęs mane per liemenį atsuko kameros objektyvą į mus. Nors jis tikrai buvo visai simpatiškas vyras, negalėjau į jį žiūrėti. Ne dėl paties veido, bet dėl jo akių. Mintyse vadindavau jį vabalakiu, nes jo akys priminė du juodus vabalus. Tokius vabalus be menkiausio pasigailėjimo traiškydavau vaikystėje, nes jie man keldavo didžiulį pasišlykštėjimą. Ironiška, kad susidėjau su žmogumi, kurį ir laikau didžiausiu savo gyvenimo vabalu, pamažu ėdančiu mane gyvą. Bet taip jau kartais viskas susiklosto.

Mums saulėkaitoje saldžiai besibučiuojant, jaučiau, kad nenumaldomai artėja nelaukiamoji šio filmuko dalis. Nelaukiamoji man, žinoma. Bet kam čia rūpi mano nuomonė, kai šalimais yra vabalakis ir šimtai mažų pinigų kapšelių, dar kitaip vadinamų fanais. Pajutusi, jog jo ranka mane stumia žemyn, kaip tikra „good girl“ atsiklaupiau ir giliai išsižiojau.

Visų šitų intymių vietų niekada neatsimindavau. Tiesą sakant, nelabai ir norėdavau atsiminti. Kai jis darydavo filmuotos medžiagos peržiūrą, neretai bandydavo į kambarį atsitempti ir mane, bet niekada nesutikdavau. Kaip jau sakiau, iliuzija tarp gyvos ir ekraninės manęs buvo sunykusi. Aš nebebuvau ta linksma mergaitė, kuri nuoga teškendavosi savo kaimo tvenkiniuose, kantriai laukdavusi kol prie mano apatinės kūno dalies priplauks žuvytės, kurios kutens mane valgydamos mažus oro burbuliukus nuo mano odos. Kartais jos nuplaukdavo ten, kur jų valgomi burbuliukai teikdavo ypatingą malonumą. Vėliau mama pykdavo, kodėl aš grįžus vėliau nei turėjusi. Tuomet, apsimesdavau kad einu miegoti ir iki paryčių bergždžiai bandydavau atkurti tą neapsakomą jausmą pirštais. Bet nieko iš to neišeidavo. Taip ir ėjau per gyvenimą, bandydama atkurti tą pirminį pajaustą malonumą moksluose, įvairiuose hobiuose bei būreliuose, o galų gale ir vaikinuose. Bet nė vienas iš jų nemokėjo to daryti taip, kaip tos žuvytės. Pamaniusi, jog dėl to kaltas prakeiktas lietuviškas kuklumas, emigravau į Ameriką. Ten iš pradžių taip pat nesisekė, iki kol nesusipažinau su vabalakiu. Jau per pirmą pasimatymą jis tai padarė. Jis nepadarė to panašiai, nepadarė to geriau ar blogiau. Jis padarė tai būtent taip, kaip tos žuvytės. Nuo to laiko aš jį ir pamilau. Ir nors jo akys man vis dar kėlė siaubingą šleikštulį, negalėjau daugiau be jo žengti nė žingsnio. Mano gyvenime žuvys nurungė vabalus. Bet aš nebebuvau ta linksma mergaitė.

Galiausiai jis baigė.

Sėdėjau ant karšto dykumos smėlio ir į žiūrėdama į kamerą apsimetinėjau ryjanti jo gličią sėklą. Jam nematant, viską išspjoviau. Parodžiau į objektyvą savo ilgą švarų liežuvį ir vabalakis užvėrė kameros langelį. Dar vienos dienos medžiaga buvo nufilmuota. Bent jau rytoj nebeskaudės tarpkojo.

Vabalakis karštai pabučiavo mane į lūpas ir pagriebęs už plaukų, nutėškė mane ant galinės sėdynės. Važiuojant atgal, visą kelią toliau šypsojausi, nors ir žinojau, kad jei ne rytoj, tai poryt manęs vėl laukia tas pats.

Aš jį mylėjau. Mes tylėjome, o automobilio variklis tyliai birbė. Aš jį labai mylėjau ir dar vieną vakarą užgerinėjau man specialiai jo paliktus raminamuosius vaistus šampanu. Aš jį tikrai labai mylėjau, o mano akyse ir vėl telkėsi vaikystės kaimo tvenkiniai.