Krėsle rudenio

Jau išbluko rugpjūčio žvilgsnis, -
Akys lapų gelsvumo prigers,
Vėjas klups ir norėsis svaigintis
Tuo alsavimu gyvu rudens.

Kai rasotos voratinklių gijos
Veria ryto sidabrišką vėsą,
Skleidžias  baltosios rūko lelijos
Iškvėpindamos rudenio krėslą.

Ant jo sėdi rugpjūtis dar žalias
Bet jį rudenio akys sugers
Ir nuneš dangumi, kur jau kelias
Pakvėpintas auksinio rudens.

Tą alsavimą gyvą įkvėpus,
Pasisupsiu  lelijų  aušroj
Balto ryto, rasom nusagstyto,
Krėsle rudenio aukso spalvoj.