Dar vasara kvėpuos

Ji tarp dangaus ir žemės
Beribėj erdvėje,
Kur saulę saujom semia
Benokstančiam grūde
Laukai, kvapai gimtinės,
Sutilpę duonos riekėj,
Kur rytuose šilkiniai
Saulėtekių veidai.

Jos taką jau išmynė
Medum  varvėjus liepa,
Ražienuose medinė
Vidudienio kaitra,
Brandinus duonai grūdą
Ant skruostų pasilieka
Saulėlydžiuos  kai būna
Aguoninė žara.

Garsuos į dangų skrenda
Lakštingalos kai gieda,
Kai į rugpjūtį brenda
Jau išvarvėjus liepa,
Bet ji dar vis išlieka
Saulėtekių veiduos,
Į vasarą žvaigždėtą
Už rankos ją veduos.

Šalia dangaus ir žemės
Dar vasara kvėpuos.