Tokia įsisenėjusi žaizda,
net tavyje skauda visą mane...
Man baugu pasakyti tau ką jaučiu,
noriu skristi iš skausmo, noriu būti paukščiu.
Sakai: „Angelėli tu mano“...
O man nesinori gyventi...
Net mirusieji turi man skolų,
palei upę su cigarete einu...
Niurkdai mane tu į purvą...
O ar Romeo ir Džiulijeta iš tikrųjų nusidurstė?
Neatlaikė pavydo akių pasaulio...
Apsitrynusi nuoskauda? Ar būti kitaip dar gali?


Krisčiukas Gudmonaitė





