Kai nusprendžiau į ją
pažiūrėti kitu kampu,
mirtis be proto įsižeidė.
Manęs, pažymėtu kryželiu
kreivu ji karštai geidė.
Pažvelgęs jai tiesiai į akis,
nusispjoviau į sieną,
nes pilkame jos veide
perkaičiau naujieną,
kad į Žemę seniai
ateiviai yra nusileidę
ir žmonių banko kodus
Imperijai atskleidę.
Autorius (teksto) man sako, kad pinigai, mhmm. Tada - samdomas žudikas, jis už pinigus žudo.
O man atrodo Mirtis, pvz.:
Gyveno žmogus, ir dirbo, kaupė pinigus, daug sau atsakė, daug kelionių atsisakė, knygų skaitymo atsisakė, širdies polėkio kurti, atsisakė, laiko vis neturėjo, pinigų kaupimui jį skyrė.
Atėjo kartą mirtis, ir sako žmogui, Einam.
Žmogus jai ir sako, leisk pagyventi man dar metus, aš tau atiduosiu pusė pinigų,
Mirtis jam sako, kad ji jau atėjo pasiimti jo, tada jis sako, na nors dieną leisk, visus savo pinigus atiduosiu, o Mirtis jam sako: aš ne samdomas žudikas, aš tavo Mirtis, esu čia, aš tavo,- ir pabučiavo jam į kaktą.
Žmogus mirė, bet sielą tą akimirką nušvito, suspėjo.
Mirtis nenuperkama, ji švari, o gyvenimas kūno, tai laikas per kurį siela gali suspėti, arba nesuspėti išsilaisvinti - protas turi nušvisti- jis miršta kartu su smegenimis. :)