Neramuma

Kodėl žudikas grįžta ten, kur žudė,
Kodėl pravirkstame prie netikrų kapų,
O kartais lūpose prakeiksmo žodis
Ištapo šypseną po nemigos naktų.
Surandam ašmenis užgošti skausmui,
Praplėšus žaizdą iki pat šaknų,
Nes nebėra to magiškojo vaisto,
Kai norisi jutimų kitokių -
Apčiuopiamų, tikrų ir nematytų,
Kažkur viduj giliausiam paslėptų,
Pabėgti nuo standartizuoto mito,
Nuo logikos diktuotų sakinių.
Nuo to, ką privalai, bet nesinori,
Nuo išgalvotos sąžinės tabu:
Kai kažin kas tavy labai nedoras
Pakviečia vaikščiot klystkeliais briaunų.