Žaliuoja laukas paryčiais,
Apjuostas taip mielais rugiais,
Ir plukdo Šyša žuveles
Ir vandenėlį, valteles.
Namo grįžtąs į kelią žiūri:
Jis laukia seno posūkio pašiūrėn
Ir stebi lauką, kur dar eis,
Kur žaidžia vėjas tais mielais rugiais.
Vėl verkia jis — kažin dėl ko?
Tik saulė guodžia grįžtantį namo.