Pokalbis antras

Jis

Šiandien po ilgo laiko išėjau pasivaikščioti – nuėjau iki upės. Visą dieną dangumi slinko pilki debesys, ir nežinojau, ar lis.
Pasiėmiau skėtį ir buteliuką vandens.

Prie upės praėjimo nebebuvo. Viskas apaugę labai aukšta žole. Sodyboje, kur prieš dvidešimt metų gyveno sena kaimynė – Konstancija – niekas nebegyvena. Namas stovi, kiemas  pilnas nuvirtusių šakų, daržinės stogas įkritęs.
Radau aviečių- jos kovoja su aukšta žole ir krūmais- mažytės, bet raudonos, saldžios. Prisirinkau pilną saują.

Staiga pakėliau galvą – tokia nuojauta, kad į mane kažin kas žiūri. Už keturių, penkių žingsnių, už tankios, daugiašakės, sulaukėjusios obels, žolėse stovėjo stirna. Žvelgėme vienas į kitą ilgokai. Nejudejome.

Mano kantrybė baigėsi pirma – sujudėjau nežymiai, kiek pasisukau į šoną, pasitaisiau aptirpusias kojas –stirna atsigręžė ir nubėgo.

Nuėjau į namą. Krosnys išardytos, nuplėštos durelės, rinkės.. Kambariai pilni senų skudurų, lapų, dulkių.
Ant senos spintelės – kryžius, maldaknygės – niekam, net praeiviams, nereikalingos, bet kažkieno padėtos, nepasmerktos.

Atsisėdau ant suolo prie stalo, medinio, tašyto, apdengto susiraičiusia, neįsivaizduojamo amžiaus klijuote. Prie to paties stalo, pas kaimynę gėriau pieną ir valgiau bandeles, keptas toje, dabar išplėštoje, krosnyje.

Nieko neliko. Nei išpuoselėto darželio, nei krosnių, nei pieno, nei gyvenimo.

Ilgai vaikščiojau. Surinkau dešimt tūkstančių žingsnių.
Namie tikrinau, ar neparsinešiau erkių. Vieną radau – mažą – pažastyje.


Ji


Po skyrybų neskubėjau kurti santykių. Tiesą pasakius – nieko neieškojau.
Grįžau pas mamą – su šešiamete dukra – ir nuobodžiavau.

Sutikau nueiti į pasimatymą su brolio draugu. Ėjome pasivaikščioti.
Nuklydome į seną piliakalnį, leidomės šlaitu prie upės.

Vaikinas buvo švelnus, tylus – labai atidžiai manęs klausėsi. Galėjau kalbėti.
Buvau keistai nuoširdi – nesistengiau atrodyti geresnė nei esu.

Pasivaikščioję sustojome prie senos laužavietės. Nebuvo kur atsisėsti – stovėjom prie seno suoliuko nuolaužų, ir jis man pasakė:

– Oi, užsimerk, prilipo voratinklis.

Aš užsimerkiau.
Veidu pajutau jo rankas – prie akių. Ir lūpas – ant savo lūpų.
Nebuvo nemalonu, tik... lūpos – plonos, svetimos.
Daugelį metų jutau kitas lūpas.
Bet buvo miela, kad sugalvojo mane pabučiuoti kitaip- pavogti bučinį.
Už to vaikino ištekėjau ir gyvenome drauge kelerius metus.