Mano įkvėpimas vėl tinginiauja. Ne tas, obstrukcinis, paviršutiniškas. Padarysiu gilesnį įkvėpimą, tokį kaip reikalavo jogas per savo užsiėmimus, ir pradėsiu. Reikia giliai kvėpuoti pilvu. Neblogai pasakyta. Pakvėpuosiu ir palauksiu savojo muziaus, jis jau toks, kažkur nematomai išėjo parūkyti. Tiesa sakant, aš tos būtybės nesu matęs, bet įtariu, kad jis yra vyriškos giminės. Ko gero, taip elgiasi ir kai kurios moterys, bet vyrai dažniau. Kodėl aš taip manau, todėl, kad baisiai tingus jis būna. Ateina pačiu nepalankiausiu laiku ir reikalauja meilės. Ir tada turi keltis iš lovos, nors visas kūnas jau gerokai įmigęs, apglebęs, tu nieko nenori, kūrybiniai geismai nekankina... bet še tau, jis siunčia, telegrafuoja, siužetus, mintis, ir reikalaudamas atsidavimo išsilieja smegenyse.
Mano silpniausioji vieta, tingėjimas labai dažnai atlaiko tokias atakas, pasako jam, tam muziui – bus dar ir rytdiena, Ir paskęstu istorijos rūkuose. Aš ten visuomet mėgstu klaidžioti prieš užmiegant, man taip geriau sekasi užmigti, negu skaičiuojant baltus dramblius. Kartais jis, vis vien manęs nepaleidžia iš savojo glėbio ir prisisapnuoja, pažadina iš miego, priverčia tą sapną užbaigti realybėje, nes kažkas ten užsikirto, aname, sapnų pasaulyje. Kai pabundi, atrodo, vieni niekai, užbaigi visas problemas realybėje. Siužetai dažniausiai būna detektyviniai. Kur tik mane nenukiša tas patrakėlis, jis visai neturi sveiko mąstymo, pasakyčiau mano įkvėpimas amžinai įkalęs. Negalima juk taip pavojingai gyventi. Nors niekas nekaltas, pats prigrūdau pilną pasąmonę detektyvinių istorijų, ten jau, ko gero, ir vietos nėra. Ten net labai ankšta. Visi įmanomi siužetai vienas prie kito sugrūsti, nepakvėpuosi, kaip silkės bačkoje suguldyti, tai ir lenda pro miego skyles.
Be vadovavimo, tas padaras ar dvasia, prikrėstų man šunybių galbūt iki susidvejinimo. Neužmiegu be istorijos pakoregavimo. Štai ir šiandien padėjau Vytautui prie Vorsklos. Na, niekaip neišėjo tradiciškai patvarkyti tų totorių mongolų, net du šimtai olandiškų muškietų nepadėjo. Tiek to, išrašiau aš jam keletą Machno tačiankų ir, nespėjęs pasidžiaugti pergalę - užmigau. Rytoj, gal padėsiu Herkui Mantui, gal Cezariui, kad jo per anksti nenužudytų, o gal Jėzų Kristų paseksiu, kur jis ten po savo mirties nuėjo.
Ko labiausiai nemėgstu – tai pasikartojimų. Na, su kokiu malonumu aš kasdien vaikščiočiau, jeigu vietoves, pastatai ir žmonių veidai kasdien keistųsi. Būčiau turtingas, nuvažiuočiau kur nors į Druskininkus, Birštoną ir ten viską apvaikščiočiau. Nusibostu, galima ir į Kanarų salas, į Nicą ir ten viską apvaikščioti, taip neskubant po dešimt kilometrų į dieną. Kažin ar tada pasiilgčiau Kaišiadorių?..
Ko gero, grįžęs baisiausiai pasiilgęs gimtinės, vėl prie Ščebnicos tvenkinių nueičiau, nusimaudyčiau taip sau dėl palyginimo, kur geriau? Ech, svajonės!..
Mintys klaidžioja kaip pas kokią moterį. Jos mėgėjos nuo temos prie temos šokinėti. Štai ką tik kalbėjo apie madas, staigiai persimetė ant agurkų auginimo, be gailesčio palikę vyrų neištikimybės svarbiausiąją temą, toliau apžvelgia aliejinės tapybos technikos ypatumus. Maniškis įkvėpimas, jau girdžiu, alsuoja kažkaip nesveikai už nugaros. Jūs tikriausiai esate pajutę taip kvėpuojančius žmones. Na, panašiai kvėpuoja buliai eilinį kartą šokdami ant toreadoro. Kai kuriais atvejais, taip kvėpuoja vyrai, ko nors negavę ar apgauti. Pyksta. Jis net klausia: „Kur tu niekše klaidžioji, prie ko čia tos moterys? Juk ne fantastas tu esi. Nerašyk makulatūros – miško gaila. “
Miškas gali būti ramus. Ne tiek daug aš jo ir sunaudosiu. Iš viso dar neaišku, ar jo prireiks, štai prirašysiu pilną kompiuterį, atspausdinsiu tai, ką parašiau viename egz, ir paliksiu anūkams.
Su vienu sutinku, tikrai malonu, kai iš nieko kažkas išeina. Kas tai, nežinau, gal tai tik proto mankšta, apšilimas prieš didįjį rašymą. Turi tikėti, kitaip nieko neparašysi.
Jeigu nerašyti apie žmones – tai ką tada rašyti? Viskas gerai ir viskas tinka. Gali daug ką ištraukti iš savęs, o tiksliau ¬ – viską, ką tik gali.