Yra kalbama

Dažnai yra kalbama, kad vienoje šalyje anksčiau gyventi buvo geriau nei dabar. Kad maždaug ten viskas buvo nemokama, butai, medicina, švietimas ir taip toliau. Kad vaikai galėjo labai pigiai vos ne visą vasarą ilsėtis pionierių stovyklose, visus metus nemokamai lankyti sporto būrelius, o visokie dar gyvi pensininkai, kurie, beje, atseit labai anksti išeidavo į užtarnautą poilsį, galėjo dienų dienas leisti prie gydytojų kabinetų ir mokėti už tai jiems irgi nereikėjo, nebent jei išrašydavo kokią tabletę, bet ir tos buvo labai pigios, kiek veiksmingos, neaišku, niekas to netyrė, bet seniems žmonėms tų tyrimų ir patikimumo nereikėjo, svarbu, kad skyrė daktaras, o jis viską žino, ir kad tai nelabai brangu. Tai pensininkams būdavo svarbiausia. Dar yra kalbama, kad tada toje šalyje nebuvo nedarbo, visi galėjo dirbti beveik ką norėjo, tik, žinoma, ne kokiame Kremliuje, CK ir panašiai, bet visur kitur labai prašom, eik, dirbk arba gerk darbo vietoje, visada esi laukiamas.

Tai tokia atseit stebuklinga šalis buvo. O aš kaip gyvas liudininkas pasakysiu, kad nieko panašaus. Nieko nebuvo: nei butų, nei gydymo, nei švietimo, nieko. Tiesa, darbo buvo ir visi dirbo. Dirbo nežmoniškom sąlygom kaip vergai, visur buvo išnaudojimas, nesiskaitymas, fizinės bausmės ir katorga. Ta prasme visas gyvenimas buvo viena katorga. Žmonės, galima sakyti, mirė iš bado, nes nors ir uždirbdavo kapeikas, bet maistui nusipirkti reikėjo rublių, kapeikų neužteko, ir net jei sukrapštydavo per kelis kažkiek rublių, pirkti vis tiek negalėjo, nebuvo ką pirkti, nes parduotuvių lentynos buvo tuščios, o pardavėjos tik krapštė nosį per dienas ir gėrė degtinę, daugiau veikti nebuvo ką. Bet net jei ir atsirasdavo lentynose kokia prekė, tai ją tuoj pasičiupdavo giminaičiai ir paskui prekiavo už kampo triguba kaina.

Galiu netgi pateikti pavyzdį skaičiais, tarkim, tokia Lietuva tada turėjo vos 3, 7 milijono gyventojų, kai tuo tarpu Olandija tokio pat ploto teritorija talpino net 16 milijonų. Matot, koks skirtumas ir kiek matomai išmirė Lietuvos gyventojų, nes jei viskas ten būtų gerai, tai jie turėtų ne 3 milijonus, bet bent jau dešimt. Todėl nereikia meluoti, kad ten viskas buvo gerai. Anaiptol. Dar sako, kad visi turėjo butus. Nė velnio. Visi butai buvo valdiški, tave bet kada galėjo išmesti į gatvę. Pavyzdžiui, jeigu nenueisi į Spalio revoliucijos paradą. Arba papasakosi kokį anekdotą apie valstybę. Ir tie butai, kas per butai buvo, tik pagalvokit, virtuvėje penkių kvadratinių metrų plote turėjo tilpti net penki, tarkim, vidutiniškai gyventojai: vyras ir žmona, du vaikai ir uošvienė. O jei dar gyvas buvo ir uošvis, tada kur jį dėti, a?

Arba transportas. Savų automobilių beveik niekas neturėjo, tik CK darbuotojai ir spekuliantai, paprasti gyventojai net ant dviračio nesukrapštydavo. Taigi, visi trys milijonai kiekvieną rytą susigrūda į kokius keturis troleibusus ir dvylika autobusų, įsivaizduojat? Ir į darba. Arba mokyklą. Tai koks ten darbas po tokio važiavimo? Belieka iš pradžių tik prisigerti, paskui jau galima pradėti dirbti. O mokytis vaikai ar galėjo taip pasivažinėję? Irgi ne. Todėl pirmiausia griebdavosi Primos, geriausiu atveju Kastyčio ir jau tada klausytis daugybos lentelės arba Pitagoro teoremos. Kas iš tokių apsirūkiusių vaikų galėjo išaugti? Aišku, tik komunizmo statytojai, kreivi inžinieriai, amžinai girti statybininkai ir nukvakę pedagogai.

Žodžiu, viskas buvo blogai. Net pederastijos nebuvo, nes už tai grėsė kalėjimas, tai koks čia gyvenimas, kokia čia pažiūrų laisvė ir įvairovė? Jokios, pažiūros buvo vienos, suformuotos vienos partijos suvažiavime Kremliuje. Ten suvažiuodavo įvairi publika iš visos šalies, melžėjos, ožkų piemenys, mechanizatoriai, artistai, veikėjai, pranešėjai, imtynininkai, kas netingi. Aišku, juos kruopščiai atrinkdavo, instruktuodavo ir keturias dienas neišleisdavo iš suvažiavimų rūmų. Jie ten buvo maitinami taip, kaip niekur kitur nevalgė ir niekada daugiau taip nevalgys, bet už tai jie priimdavo vienbalsiu rankų pakėlimu viską, ką pasakydavo tribūna, kurioje sėdėjo ne mažiau garbingi ir nusipelnę darbo ir kovų didvyriai su daugybe ordinų ant švarko atlapų.

Visi kiti gi žmonės, kurie nepateko į tą šventę, privalėjo dar kokius tris mėnesius klausyti melžėjų, mechanizatorių ir kitų suvažiavimo dalyvių pasakojimus apie patį suvažiavimą ir perskaityti tris iš anksto paruoštus klausimus, tipo, o kaip atrodė mūsų vadas, kaip jis buvo apsirengęs, arba kokio dydžio tie suvažiavimų rūmai ir panašiai.

Todėl, galiu atsakingai pasakyti, tai buvo ne gyvenimas, o viena nesibaigianti propaganda. Jums, šios dienos gyventojams, to nesuprasti.

Reziume: viskas buvo blogai, nieko gero. Už tai dabar mes klestime. Valio, draugai!