Sibiro tremties prisiminimai-20.
1953-aisiais metais, po diktatoriaus J. Stalino mirties ir nepavykusio Lavrentijaus Berijos valdžios perėmimo perversmo ir jo likvidavimo, nauja susiformavusi Kremliaus vyriausybė viešai apie permainas politinių kalinių ir tremtinių atžvilgių neskelbė. Reikėjo kantriai laukti ir stebėti procesus vykstančius aukščiausiose valdžios viršūnėse. Žinių apie pokyčius tekdavo išgirsti per radijo taškus, bet tai daugiau buvo ne žinios, o propagandą apie Komunizmo statybą pagal Lenino-Stalino sukurta darbo resursų paskirstymo programą. Apie senąją programą, naujoji vyriausybė labai garsiai ne trimitavo -davė suprasti, kad buvo padaryta klaidų, kurias naujoji- Malenkovo, Bulganino, Chruščiovo vadovaujama Komunistų partijos vyriausybės ne kartos ir ne darys klaidų, -tvirtai eis Komunizmo statybos keliu. Po metų, kitų visiškai atsisakys Stalino kulto ir paskelbs, kad tai buvo didelių nesusipratimų ir liaudies priešų nusikaltimų dešimtmečiai.
Po tokių valdžios pareiškimų politinių kalinių ir tremtinių viltys įgavo naują prasmę ir tikėjimą sugrįžti į Tėvynę. Atvykę į Abaną, paleisti iš lagerių politiniai kaliniai, papildė tremtinių gretas. Tai buvo įvairių tautų žmonės; lietuviai, latviai, lenkai, ukrainiečiai. Juos išskirstė miško darbams po taigą Abano rajono ribose, patvirtinus asmens parašu- be teisė išvykti iš apribotos erdvės bet kuria kryptimi-savotiškas rezervatas. Abano gyvenvietėje galėjo lankytis apsipirkti; darbo įrankių, vinių, žibalo, muilo, baterijų žibintuvėliams, ratams tepti tepalo-solidolo, -prieš šventes galėjo nusipirkti dvokiančio gabalinio margarino, silkės iš statinaičių, „Maskvos“ meduolių, džiovintų kriaušių, saldainių- ledinukų. -Pašto lėktuvas gabendavo laiškus ir siuntinius. Susirašinėjimas buvo galimas, nors laiškai ir siuntos užtrukdavo ilgai, dažnai praradusios svorį ir malonaus kadagių dūmų kvapą.
Vykstantis pokyčiai valdžioje, per pora metų pasijautė ir Abane. Ypač kai miestelio, užkietėjusi stalinistą komendantą Bykovą pakeitė naujai paskirtas komendantas. Apie ji mažai kas buvo žinoma, bet praėjus kuriam laikui sklido kalbos, kad jis kažkada nepakluso nusikalstamam įsakymui- nevykdė įsakymo žudyti. Šis, majoro poelgis NKVD požiūriu buvo pripažintas nusikalstamu ir jis tapo Berijos represijų auka. Pasikeitus aplinkybėms, jis buvo amnestuotas, reabilituotas, grąžintas į tarnybą ir paskirtas Abano rajono komendantu. Po naujo komendanto paskyrimo, tremtiniai netrukus pajautė pokyčius, -atslūgo įtampa, baimė, po apsilankymo komendantūroje nebesiskundė šonkaulių ir inkstų skausmais. Anaiptol, po apsilankymo, akyse suspindo vilties žiburėliai. Ką tai reiškė, tremtiniai svarstė; - ar tai yra tikra- nuoširdu ar tik eilinė apgaulė juos nuraminti, kad pamirštų svajoti apie sugrįžimą į Lietuvą. Tiesioginių pokalbių šia tema komendantas vengė kalbėti, tik trumpai paklausdavo apie paprastus gyvenimiškus dalykus apie šeimą, apie vaikus ir duodavo suprasti, kad jei kiltų klausimų galima kreiptis į jo pasirinkta nauja komendantūros sekretorę.
Sulaukus 1954 metus tremtinius neapleido noras grįžti į Tėvynę, tik dar labiau viltys neapleido suaugusius, tik Antanui, atėjus rudeniui ir pradėjus lankyti mokyklą, ištisais mėnesiais kūną kankindavo dygstantis kaip grybai pūlingi skauduliai. Vienas išpuliuoja, išdygsta antras-trečias, ant kojų, ant rankų, ant šonų, ant sėdynės, ant sprando dvi-trys, ant galvos kaštono dydžio ir taip per visą žiemą vargino pūliuojančios votys. Labiausiai žeidė ne votys ant kūno-jos su kepinto svogūno pagalba greitai užgyja, - lieka tik randai ant kūno, bet žeidė bendraklasio Žukovskio patyčios, nuolat kartodavo; „Votis, votis plėskitės į plotį“ Antanui užvirdavo kraujas, norėjosi griebti ji už žandų ir kaip reikiant papurtyti, įkasti į nosį, arba trenkti galvą į sieną ar į krosnį. Bet šie sumanymai buvo ne įgyvendinami dėl kelių priežasčių. Pirma, jis buvo trigubai didesnis už Antaną, 13-14 metų 4 klasės veteranas -baigus ketvirtą klasę eis mokytis vairuotoju ar traktoristu, Antra priežastis, jo tėvas buvo komunistas, -Mašinų-traktorių remonto stoties viršininkas. - Ne, -tyliai tarė sau Antanas, -šiandieną aš tau nieko nedarysiu, -ateis diena ir būsim kvit- pagalvodavo ir išsiskirdavo, nueidavo skirtingais keliais, Antanas eidavo paskaityti ant sienos pakabinto lentos vaikams skirtą laikraštį apie šnipus, o Žukovskis su bendraamžiais gainioti futbolą. Futbolo kamuolių nebuvo- prisitaikydavo prie aplinkybių- kietai surišdavo skudurų gniužulą - „kamuolį“, o dar geriau, kartais pavasarį, po polidžio, aptikdavo išplautų mirusių žmonių kaukoles ir spardydavo vietoje futbolo kamuolio. Kai matydavo šitokį reiškinį, Antanui darėsi nejauku, bet padaryti nieko negalėjo. Į prašymus šitaip daryti negalima -Dievas jus nubaus, - niekas nekreipė dėmesio tik tyčiojosi. -Dievo nėra, -atsakydavo ir toliau spardydavo kaukolę. Nuostabu buvo matyti tai, kad niekas iš suaugusių nei mokytojai, nei šiaip praeinantys nesudrausmindavo-nesugėdindavo paauglių. Kas ir kokia visuomenė gyveno sovietinės Rusijos platybėse liko neatskleista paslaptis. Puškino, Tolstojaus Dostojevskio aprašytose kuriniuose apie nesuprasta, nepakartojamą, žudančia ir neatgailaujančią „Rusišką dvasią“. Taip ir liko neišauklėti mokyklos pagal Makarenkos \\\'Pedagoginės poemos“ pavyzdį -nesusipratę ištisiems ateities dešimtmečiams ...


Liudvkas


