Skausmo trajektorija

I
Aš sapnuoju –
kaip tavo ranka
nusileidžia
ir uždeda skydą
ant mano krūtinės.
Su juo einu –
per druskos dykumas,
kur kraujas kvepia mumis abiem,
o demonai nebesiskiria
nuo veidrodžių.
Kur aš, o kur Tu?
________________________________________
II
Tu stebi mano pergales –
kaip lieto švino plunksnas,
deginančias rankas,
kol rašau mums likimą.
Mano pralaimėjimus –
kaip žvaigždes,
krentančias iš dangaus
į mano sielos tuštumą –
užgesti.
Tu siuvi mano žaizdas
ryto tylos siūlais,
iš rasos ir rūko –
kol dar nepakilo saulė.
O su saule aš vėl pakylu –
į kovą.
Iki tol, kol grįžtu pas Tave –
į tuos namus,
kur saulė ilsisi naktį,
tarp tavo šlaunų.
________________________________________
III
Ir taip sapnuoju kasnakt –
iki ryto,
kol sapnas skyla
kaip stiklas
vakarykštės vyno taurės,
nuverstos nuo stalelio
prie mūsų lovos.
________________________________________
IV
Tada, su kiekviena tavo abejonės adata,
aš siuvu sau naują odą –
iš tavo senų baimių.
Dėviu ją –
tarsi tavo atmintį,
nors ji man per ankšta,
spaudianti gerklę
iki nebylumo.
Kol iškošiu per dantis –
„Laisvės“.
________________________________________
V
Ir nuo tada tebūna prakeiktos mano mintys –
jos šliaužia lubomis
kaip šešėliai virš mano galvos,
jų balsai – sirenų giesmės,
bet sirenos negimdo –
jos kraujuoja pagal mėnulio fazes,
ir minčių embrionai išteka krauju,
kaip neužsimezgę kūdikiai.
________________________________________
VI
Ir po viso to –
aš lieku be stuburo.
Stuburkaulis guli,
mėtomas po svetimų batų padais,
apgraužtas šunų.
Mano kūnas –
skuduras, padžiautas ant vėjo,
nešamas lyg patyčių vėliava –
balta, bet išterliota,
per svetimų karų frontus.
________________________________________
VII
Aš pasiduodu –
ir pelėsiai auga
mano akiduobėse,
o burnoje – tik dumblo kvapas.
Dabar jau kovoju tik prieš Tave –
nes Tu esi paskutinis bastionas,
kuriame dar dega vilties gaisras,
į kurį abu įmetėm
po širdies gabalą
vietoj malkų.
________________________________________
VIII
Ir tai tęsiasi –
per dienas, kol užmiegu,
ir sapnuoju sapną,
kuriame Tavo rankos
vėl deda skydą ant mano krūtinės,
ir aš vėl tikiu,
kad rytas bus kitoks.
Ir vėl tampu Sizifu –
ritančiu akmenį
nebe į kalną,
o per savo paties krūtinę –
į širdį,
kad pagilinčiau griovį.