Vasara ant smilgos

Vasara,
ant smilgos žemuogės
ir rodosi girdžiu,
ir suskaičiuoju,
kaip minutės skuba.

Diena įkaitusi,
link vakaro
išsiveda mane,
net jeigu ir nenoriu,
viskas pralekia taip greitai.

Akimirka tylos,
paskui kažkur toli,
sutrimituoja traukinys
ir pievomis
skubu namo.

O smilgos virš galvos
ir keista man,
kad aš tokia maža,
o gal tai jos,
didesnės nei turėtų būti,
bet ar svarbu man,
bus tuoj šienapjūtė.

Skubu namo,
suvėrusi ant smilgos,
vasarą nešuos...