V.Žalakevičius ieško scenarijų

Režisierius V. Žalakevičius suklydęs įėjo į kino studijos valgyklą ir sustojo tarpdury.
Ne, jis neperžengė valgyklos slenksčio ir šį kartą.
Čia pat namuose jo laukė “ Borka” (Borisas Moisejevas) šiandien atveš lašišos, prisiminė jis ir staigiai nuskubėjo mašinos link.
Kino studijos valgykloje režisierius iš Olandijos Levardeno provincijos žiūrėjo į ruduose tirščiuose retus vos matomus mėsos gabalėlius. Troškinys iš kepenų, bet kodėl jis toks tirštas, tarsi iš grietinės ir margarino?
“ Šeši gabalėliai kepenų. Tai normalu? ” paklausė jis angliškai
“ Žiūrėk, mano porcijoje penki” atsakiau angliškai.
Apsidžiaugė ir pastūmė link kasos.
Suma vos trisdešimt aštuonios kapeikos.
Olandas skubiai ištiesė ranką ir pagriebė dar vieną lėkštę kepenų troškinio.
Jis skaičiavo kepenų gabalėlius.
“ Keturi” nuliūdo.
“ Trisdešimt aštuonios kapeikos” nusišypsojau.
Olandas kaip mat nusijuokė.
Dar jis pirko penkias bulkutes po tris kapeikas, kurias naudojo šluostyti lėkštes nuo kepenų troškinio tiršto skysčio.
Pakeldavo ir rodydavo blizgančią lėkštę.
Jis tą akimirką buvo sotus, turtingas ir laimingas.

Filmų direktorius, protingas, aristokrato manieromis ir Zoščenkos humoru žaižaruojantis Kęstas Petrulis sustabdė mane alkaną, išeinantį iš valgyklos.
“ Turi kokį scenarijų? Žala nori pažiūrėti “
“ Turiu. “
“ Labai gerai. Nusiųsiu jį pas tave į kabinetą. Papasakosi. Prisimeni Zoščenkos apie bulkutes? ”
“ Ar tas kur teatre valgė jo mergina ir susiraukė “neskanu” metė brangią bulkutę? Apie tą? ”
“ Taip. Ir kaip jis alkanas rijo tą numestą bulkutę - visas bufetas žiūrėjo”
Nuotaika iš karto pagerėjo.

Žalakevičius išklausė mano scenarijaus reziumė. Čepsėjo lūpomis, vartė akis, judėjo po kabinetą.
“ Taip…taip, jaunuoli, o kaip tu spęsi skraidymą? Nu tu supranti, kad tavo visas veiksmas - skrydyje…Supranti? Nu... tu gali ir neskraidyti, bet vaizdo nėra… visai nėra  Čia tu įsikabinai į tą reversą…. žmogus …vėl paukštis... ir vėl žmogus.. O kaip skisti? Pagalvojai? Aha... aha... Man patiktu ta buitis ir staiga skrenda į parduotuvę…maisto… čia gerai, bet kaip skristi? Pagalvok. Nereikia . Neatsakyk. Mes dar pakalbėsim. Vėliau. Vėliau”

Kęstas manęs laukė prie kavos puodelio.
“ O šitą prisimeni?  “ Norėčiau mirti, nes kitos išeities nematau?
“ Žala paėmė scenarijų. Per tave atiduos”
“ Bus matyti. Dabar domisi.. Po savaitės  išvažiuos”

Praėjo savaitė, dvi, mėnuo, metai.
Scenarijaus neatgavau.
Žalakevičius išėjo. Kaip ir visi genijai - tyliai, palikdamas viltį.
Po dvidešimt metų įėjau į jo namus, atsistojau jo kabinete.
Pro langą matėsi kalno šlaitas, pavienės mažos pušys.
Kabinete prietema, tamsus stalas.
Apsidairiau.
Aplink ideali tvarka.
Patikėjau, kad mano scenarijus išmoko skraidyti ir kažkurį rytą nuskrido į Antakalnio parduotuvę nupirkti bulkučių po tris kapeikas.